man uzkliuvo Jusu zodziai. pameginsiu kazka pasakyti.  jei pasaulyje viskas
yra labai subtliai nulemta ivairiu musu valiai ir protui nesuvokiamu
aplinkybiu, jei mes negalime pasielgti kitaip, nei tai darome -
atsiprasymas butu beprasmis, nieko nereiskiantis gestas; -jei jis butu tik
hierarchiskos vertikales zenklas, reikstu arba tik baime, kai silpnesnis
inksdamas vengia didesnes bausmes arba arogantiska abejinguma, kuriuo is
auksciau ziurintis maskuoja savo arogantiska panieka. tokio atsiprasymo
nereikia. jis daugiau zeidzia.bet yra atsiprasymas  - laisves pedsakas;
atsitruakimas nuo aplinkybiu, nuo iprastines linijos, pazvelgimas is
salies; uzklausimas, nuostaba. jo priemimas - pripazinimas kito laisves,
jos ivertinimas. net jei ji ir zeidzia. - Jusu poziuris daznai mane
zeidzia, jis daznai prasilenkia su giliausiais ir iprasciausiais mano
isitikinimais, tai su kuo augau, del ko kovojau; politikoje, zinau, butume
priesingose barikadu pusese. ir vis delto Jus priemet mano atsiprasyma,
istiesete man ranka. taip mes tarsi sukureme lygu bendravimo pagrinda,
kuris gal net svarbesnis nei tie gincai del kuriu galima nesutarti.  tai
man garbe. ir noriu del to padekoti. 

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19271