imho, visiškai pro šalį. pirmiausia tai "didžiuotis", "gerbti" ir
"būti patriotu" yra visai skirtingi dalykai, na, patriotizmas tokia
slidesnė sąvoka, į ją gali sukišti turbūt ką nori. antriausia - tavo
"gėda" neturi nieko bendra su nesididžiavimu, tą gėdą sugalvojai pats.
mano manymu, didžiuotis tuo, kad esi tam tikros tautos atstovas (atkreipk
dėmesį - ne tik lietuvių, bet kurios tautos) yra kvaila, nes tam nėra
jokio pagrindo: nė viena tauta nėra geresnė ar blogesnė už kitas. tau
nerūpi Šopenhaueris? bet juk jis čia buvo tik tarp kitko, šalutinė
detalė :). galėjau nurašyti jo žodžius (kurie atitiko mano mintis -
trečią kartą kartoju) ir pateikti kaip savo - gal persistengiau su
sąžiningumu :)? beje, ta citata buvo tik jo minčių perpasakojimas, vis
dėlto - ne mano perpasakota. ir trečiausia - jau visiškai niekuo dėta
kažkokia viešoji opinija. nebent tau pačiam ji labai svarbi, tada šita
kryptimi diskusiją irgi galima rutulioti, bet verčiau pačiam su savimi
:). -- kuo toliau galvoju, tuo labiau didžiavimasis, bet kuo, man atrodo
apskritai nesveikas jausmas, nes kai įsigilini, tai tikro pagrindo
didžiuotis pasitaiko labai mažai - tik kai pats nuveiki ką nors labai
ypatingo, kai viršiji savo jėgas, peržengi pats save... o visa kita...
niekai. kuo tu dėtas, jei tavo tautietis yra žymus pasaulyje dailininkas?
tai jo nuopelnas, ne tavo, tu čia esi nulis ir malonėk gyventi savo
gyvenimą, iš savo darbų, o ne moraliai parazituoti ant kitų.

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=16684