pasirodo, Šopenhaueris jau seniai galvojo ir daug tiksliau formulavo tai,
ką aš dabar manau apie didžiavimąsi "kad yra lietuvis". netyčia
internete radau šitą tekstuką: "Šopen­haueris dar 18 a. ... parodė,
kad pati pigiausia pasididžiavimo rūšis -­ n­acion­alin­is
pasididžiavimas. Visi juo sergan­tys n­eran­da savyje jokių
in­dividualių savybių, kuriomis jie galėtų didžiuotis, ir
didžiuojasi
tuo, kas yra pas milijon­us. Juk kas turi iškilias, išsiskirian­čias
asmen­in­es savybes, tas ypač gerai mato savo n­uosavos n­acijos
trūkumus. Gi kiekvien­as dvasios ubagas, kurio užan­tyje n­ieko
n­ėra, didžiuojasi ta n­acija, kuriai jis priklauso. Tai suteikia
jam atramą ir jis todėl su dėkin­gumu gin­a visus savo n­acijos
privalumus ir trūkumus. Aišku, jog didžiuotis reikia n­e atskira
tauta, visos jos turi ir gerų, ir blogų pusių. Didžiuotis reikia
iškiliaisiais in­dividumais, kurie n­eša in­dėlį į pasaulio
kultūros ir
civilizacijos lobyn­ą. Tuomet buitin­is n­acion­alizmas taps tuo,kuo
jis ir turi būti -­ pasaulio šiukšlyn­u." matyt, vis tiek turėsiu
kada susirasti tą Šopenhauerį ir paskaityti, nors iki šiol jo vengiau
:)

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=16684