Karaliaus Mindaugo autoritetą prasmingai apibendrino vienas žymiausių tarpukario istorikų ir patyręs diplomatas Ignas Jonynas: “Apdovanotas nepaprasta politine išmintim, Mindaugas gerai suprato, kad, norint išlaikyti savo krašto politinę nepriklausomybę, reikia atsikratyti ir bet kokių bažnytinių ryšių su savo artimiausiais kaimynais. […] Visa tai reiškė, kad būsimieji lietuvių katalikų kunigai ir vyskupai turės būti skiriami su paties valdovo žinia arba, kitaip sakant, lietuvių tautai ir valstybei ištikimi. Šiuo atžvilgiu Mindaugas savo išmintimi prašoko Jogailą ir Vytautą, kurie leido, kad lietuvių Katalikų bažnyčia hierarchiškai priklausytų nuo Lenkijos arkivyskupo”. Valstybės valdovo vainikavimu įgytą tarptautinį pripažinimą jis įvertino dideliu politiniu laimėjimu ir garantija ateičiai. Lietuvių katalikų bažnytinės hierarchijos priklausymas nuo Lenkijos arkivyskupijos baigėsi tuo, jog XIX a. pradžioje ne tik dvarai, bet ir bažnyčia buvo tapusi lietuvių nutautinimo vieta. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=18351