Šis M. Peleckio straipsnis iš esmės niekuo nesiskiria nuo ankstesnių
savo vertinimo kriterijais. Tad keletas pastabų. Kiek teko susipažinti su
Peleckio publikacijomis spaudoje ("Kultūros baruose", "Literatūroje ir
mene") galiu teigti, kad jo vertinimo kriterijumi yra tyrinėtojo ar
konkretaus darbo santykis su vadinamuoju oficialiuoju mokslu (jam
priskiriamais, jų darbais). Atrodo Peleckio darbo "metodas" labai
paprastas: jei vieno ar kito tyrinėtojo nėra oficialų mokslą
atstovaujančių mokslininkų sąraše, jis automatiškai priskiriamas
paramokslui. Paprastai visi oficialų mokslą atstovaujantys dirba vienoje
ar kitoje mokslo/ studijų institucijoje arba yra minimi enciklopedijose.
Tokiu atveju mokslą nuo "paramokslo" Peleckui dar "lengviau" atskirti.
Deja, Peleckis nesuvokia, kad ribos tarp mokslo ir "nemokslo" yra labai
labilios. Jos labai greitai keičiasi. Dažni dėl pačių įvairiausų
priežasčių: politinių, ideologinių ar net labai subjektyvių - vieno
ar kito "mokslininko" simpatijų ar antipatijų. Tiesa, yra pagrįstos ir
nepagrįstos nuomonės, tačiau norint atskirti vienas nuo kitų jau reikia
žymiai gilesnių - filosofinių - kriterijų. O jų Peleckis kaip tik
neturi arba nepajėgia jų pritaikyti savo darbuose. Šiomis savo
pastabomis jokiu būdu nenoriu paneigti M. Peleckio erudicijos. Jis iš
tiesų gerai susipažinęs su ezoteriniu / okultiniu pasauliu ir jį
bandančiomis paaiškinti teorijomis. Vis dėlto faktų žinojimo
neužtenka. Reikia ir filosofinio pagrindo.   

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=18341