Skaiciau Vandos Juknaites "Sermenis", taigi kaip plyta ant galvos nukrito - puiku, liudna, sakiniai is triju zodziu ir absoliuciai nieko netruksta. Paskiau girdejau per radija, vede kazkokia laida vidurnakciais - labai skyresi nuo to, kaip raso. Prisimenu juoka - kazka darai ten, sukiojies, klausais - ir kad nusijuoks, tai iskart supranti, kad vidurnaktis, kad laida is paralelinio pasaulio, kad ne varpelis prie duru suskambejo, tai jau ne, vienzo, toks juokas, dar zinomas kaip Papilio Erostratus, buna aptinkamas kazkur aplink Verakruza arba retkarciais pasigirsta ilgai keliaujant Rio Grande upe. Tiesa sakant, padare ispudi. Ypac nemacius gyvo zmogaus. Daznai bandau priklijuot prie ko nors balsa - ir ka? ir nesiseka niekad. Neatitinka zmones balsu, nors tu juos silkinem juostom smauk. Rauksleti ir neisvaizdus nykstukai netiketai pripila tiek testosterono i ausis, kad paskiau svaigsta galva, o grazuoliai nuo zurnalu virseliu kiauksi lapiu balsais, kokia neteisybe. Dar galeciau uzsiminti, kokia puikia balsu kolekcija turiu radijo teatre, arba kaip nuejau i kina ziuret "Skaitytojo" ir net apstulbau it koks Floberas, nes ta ponia Bovari (t.y. Hanna) is kino - tai as. Nes mes megstam, kad mums skaitytu. Ir net neissigastam, jei kas nusijuokia nakti apkunaus drugelio balsu, visai kaip Vanda Juknaite. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=16667