O man liko įspūdis, kad jaunasis autorius ieško atsakymo pats, nors
pirminis motyvas gal ir buvo provokacija ar neokairiųjų taip mėgstama
krikščionių ataka: kokie jie naivūs, kad tiki tokiom neąmonėm.  Jei
ir taip. Patarčiau tada skaityti Senąjį testamentą ITIN ATIDŽIAI.
Ypač nuo pradžių. Ten, kur kalbama apie Adomo ir Ievos nuodėmę. Ir
kaip po nuopolio, nuo susigundymo pažinti ne tik gėrį, bet ir blogį,
jie staiga pasijuto jau nebe dvasingi, bet atsiskyrę nuo savojo Šaltinio,
(išmesti iš Rojaus) kūniški ir ėmėsi to gėdytis. Ir, svarbiausia, -
nepraleiskit šios vietos! jie ĮKRENTA Į GILŲ MIEGĄ! IR JAU DAUGIAU
SENASIS TESTAMENTAS NEBEMINI APIE JŲ PRABUDIMĄ.  Prabudimas vyksta tik
Sulig Gerąja Naujiena, kurią atneša Jėzus Kristus, Dievo Sūnus. Taip
kad Senasis Testamentas kalba apie į ego iliuzinį miegą įkritusią
tautą. O su ja kartu ir mus visus. Platonas apie tai kalba "Olos
alegorijoje", kurią taip sunku suprasti ego valdomam protui. Prabudimas
įvyksta tik tada kai žmogus ima suvokti savo tikrąją tapatybę, kad jis
nėra kūnas, bet dvasia. Nuo tada viskas ima keistis, nes prasideda
religinė patirtis... kuri jam yra duodama, katu su mažais ir dideliais
stebuklais. Pirmasis žingsnis - tai Laisvos Valios  sprendimas, nes Dievas
nieko prievarta neverčia, kadangi tai nesiderina su Meile. Visokios
pranašų pranašystės apie Dievo "rūstybę" ar "kerštą", tėra
pagąsdinimai tiems, kurie nesilaiko teisingos krypties ir Dievo sukurtų
fizinių bei dvasinių dėsnių. Gražiausiai tai išreiškia biblijinis
pasakojimas apie "Sūnų paklydėlį". Nusidėjėlis ir priešprieša yra
Tėvo laukiamas netgi labiau, nei tas, kuris klusniai vykdė Tėvo valią
ir buvo laimingas. 

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=18017