Šį mėnesį minim prieš 150 metų prasidėjusį stebuklingą Gabrielės
Petkevičaitės-Bitės laiką, kai, paskaičius draudžiamą lietuvišką
spaudą, jos širdis užsiliepsnojo, sielos troškimai susiliejo su visos
tautos vargais ir įsikūnijo labai konkrečiais darbais. Nors Lietuva buvo
dingusi iš pasaulio žemėlapio, šviesuoliai įsijungė į lietuvių
kalbos turtinimo darbus ir per stulbinamai trumpą laiką sukūrė tai, ką
šiandien turim – puikią literatūrą, vertimus iš viso pasaulio
kalbų, žodynus, žinynus, enciklopedijas... Keista, bet 2011 metais į
viešumą žengia  Loretos Vaicekauskienės vadovaujamas pulkas draugų,
garsiai aimanuojantis dėl lietuvių kalbos skurdo, dėl baimės kalbėti
lietuviškai. Visi dedasi pamiršę, jog patys yra kalbos kūrėjai, ir
randa visų blogybių atpirkimo ožį – kalbininkus! Sovietmečiu
panašiai verkšleno Saulius Tomas Kondrotas ir liovėsi rašęs
lietuviškai. Kaip vertėja norėčiau atkreipti dėmesį, kad Šekspyras
praturtino anglų kalbą tūkstančiu septyniais šimtais dabar vartojamų
žodžių, keisdamas daiktavardžius veiksmažodžiais, veiksmažodžius
būdvardžiais, pridėdamas priešdėlius ir priesagas, neįprastai
jungdamas žodžius, keisdamas žodžių prasmę. Kodėl šiandieniniai
lietuvių intelektualai mieliau skolinasi žodžius ir konstrukcijas iš
rusų arba anglų kalbos, o ne patys juos kuria pagal savo kalbos dėsnius?
Kodėl mano, jog karūna nukris nuo galvos, jei kas pataisys jų kalbos
klaidą?

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=17872