Tapytojos liūdesio esmę palyginau su Baltų kraštų likimu pagal Petro Dusburgiečio „Prūsijos žemės kronikoje“ aprašytus prūsus, kurie: „turėjo vieną girtiną ir visiems siūlytiną paprotį: patys ... garbindami daugybę dievų, jie vis dėlto gyveno taikoje su savo kaimynais, išpažįstančiais krikščionybę, netrukdė jiems garbinti gyvojo dievo ir apskritai jų nekliudė“. „netrukdė‘‘, „nekliudė“..., o Tapytoja liūdi toliau – „Ir aš negalvojau, ar atsiprašyti – kilnu? Dviejų sielų atodangos švelniai nesusiribojo?". Tada "tapytoja liūdi" - nė kiek nemechaniška. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=16367