Išraiškingai aprašai kai kuriuos gyvenimo fragmentus, turi pojūtį
detalėms, Jolanta, bet netobulėji. Išties gaila, nes galėtum būti
stipri rašytoja. Viena taisyklė seniai žinoma: jei scenoje yra
šautuvas, tai jis turi vėliau iššauti... Jei ką įdeda autorius, tai
su kažkokia prasme. O čia: moteris, klausianti apie uogas, senas
besikabinėjantis vyras... Ir pranyksta be prasmės. Manai, skaitytojai to
nejaučia - to beprasmiškumo? Manai, jie mėgaujasi - ak, štai koks
gyvenimas? O gal tai ir yra moteriška proza? Vien jausminis, prasmės
požiūriu nekonstruojamas srautas?.. Tik žinau vieną: tu galėtum
geriau; bet yra kažkokia psichologinė baimė i m t i gyvenimą ir jį
perdaryti savaip, su prasme, vidiniu matymu. Nejau tau gyvenimas atrodo
toks beprasmis?

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=16356