Namas, kuriame išsinuomavome savo pirmą butą turėjo nepaprastai siaurą
kiemą - statydavome mašinas vienas už kito, kai reikėdavo išvažiuoti
- kaimynas kviesdavo kaimyną, kad patrauktų mašiną į gatvę, tada
sugrįždavom atgal. bet blogiausia, kad išvažiuoti iš kiemo tekdavo
atbulam. Piko valandom tai būdavo nelengva užduotis. Taip atsitiko vieną
penktadienį - reikėjo kažkur važiuoti, žūtbūt. Žmonelė bandė
atkalbėti, bet aš ryžausi. Atbuliniu bandau išvažiuoti į gatvę, bet
srautas nenutrūkstamas - niekas nenori praleisti. Galų gale vienas
susimylėjęs sustoja ir moja man - važiuok. Aš paspaudžiu gazo pedalą
ir aišku kažkas užlenda. Įvažiuoju jam į šoną. Išlipu. (Matau, kad
žmonelė, sekusi mano išvažiavimą balkone kažkur dingsta. Paskui
teisinosi, jog pabėgo į kambarį, nes nenorėjo matyti kaip mane muš).
Įdaužtos mašinos vairuotojas irgi lėtai išlipa. prieinam abu
pažiūrėti, kas atsitiko - ar stipriai įlenkiau ar ne. Mums net
nespėjus prabilti prišoka praeivis, toks guvus seniokas, ir pradeda
kolioti įdaužtos mašinos savivininką: tu ko stovi, nematai, kad nieko
rimto, važiuok, ko kabinėjasi prie žmogaus (nors nei jis nei aš dar net
nespėjome prasižioti). Važiuok, važiuok, žiūrėk per tave kiek
žmonių gatvėje įstrigo - nerimsta senukas. Tas, į kurio mašiną
įvažiavau, gūžteli pečiais, pasako man "geros dienos", sėda į
mašiną ir nuvažiuoja. Senukas sustabdo eismą, padeda man išvažiuoti
atbulom ir pamojęs atsiveikinimui ranka nupėdina savo keliu. Tai atsitiko
Petah-Tikvoje, Rotšildo gatvėje, prie namo nr. 63. 

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=17157