Netikėkite nekontroliuojamomis idėjomis, mieli ponai (kad ir kokios
žavios jos bebūtų, kaip antai liberte, fraternite, egalite). Suleidusios
šaknis į barbarų smegenis jos išsigimsta. Štai dabar minėta trijulė
susisuko gūžtą Bažnyčioje ir kol kas sėkmingai ten tarpsta. Jų
makabriškų pavidalų šįkart neanalizuosime, veikiau priminsime, ką
REVOLIUCIJA kalbėjo pati apie save: „Aš - ne tai, kas apie mane manoma.
Daugelis kalba apie mane, bet menkai mane pažįsta. Aš - ne
karbonarizmas, ne maištas, ne monarchijos virsmas respublika, ne vienos
dinastijos pakeitimas kita, ne momentalus viešosios tarkos sudrumstimas.
Aš - ne jakobinų riksmai, ne barikadų kovos, ne plėšikavimas, ne
gaisras, ne žemės įstatymas, ne giljotina, ne paskandinimai. Aš - ne
Maratas, ne Robespierre'as, ne Babeufas, ne Mazzinis. Šie žmonės - mano
sūnūs, bet ne aš. Šie dalykai - mano kūriniai, bet tai ne aš. Šie
žmonės ir šie kūriniai - praeinantys faktai, o aš - nuolatinis
būvis... Aš - neapykanta bet kokiai tvarkai, kurią nustatė ne žmogus
ir kurioje jis nėra karalius ir Dievas kartu paėmus.“

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=16748