Ištrauka iš teksto, kurį parašiau vasario mėn., nepublikuotas: “Buvo laikas, kurį, tikriausiai tiek su nostalgija, tiek su pašaipia šypsena prisimena daugelis Lietuvos fotomeno grandų. Su pašaipėle, nes tuomet jie tebuvo tik fotografai, o ne fotomenininkai - keistas laikas, kuomet buvo įnirtingai ginčijamasi, ar fotografija yra menas, ar ne. Su nostalgija, nes kaip tik tuomet jie suruošė pirmąsias savo parodas. Parodų buvo daug, didelių ir įspūdingų. Pritrenkiančių. Buvo laikas, kai bėginėdavau po visas fotoparodas, nepraleisdavau nė vienos, jei tik tuo metu būdavau Vilniuje ar Kaune. Kas iš to laikmečio – septintojo-aštuntojo XX a. dešimtmečių - labiausiai įsiminė? Keista, kad labiausiai įsirėžė į atmintį visai nepritrenkianti, lyg ir visai paprasta paroda, be jokių ypatingų efektų ar technikų demonstravimo; paroda apie paprasčiausius žmones, dažnai vienišus ir apleistus, apie šių žmonių buitį. Nors ne, ne visai tiksliai pasakiau – ne tiek apie šių žmonių buitį, o daugiau apie jų būtį. Tai buvo brolių Černiauskų paroda. Parodoje už širdies griebė daug kas, bet labiausiai - į kiekvieną fotografiją prasismelkiantis jausmas, kad tai, ką matai - tuoj tuoj išnyks. Greit išeis iš šio pasaulio tie suvargę, palinkę žmonės, niekada nebepamatysi tokio kilimėlio, kabančio virš lovos ar virš sofos; kilimėlio tokio panašaus, koks kadaise, vaikystėje, kabėjo ir virš tavo lovos ir kurį, atrodo, jau seniai buvai užmiršęs. Be viso to, suradau šioje parodoje kai ką labai asmeniško, liečiančio mane, ir, atrodo skirtą tik man. Senas duris. Senas duris su palinkusia, skarele apsigobusia senute, stovinčia prie jų. (...). Duris, pro kurias begalinę daugybę kartų buvo įeita ir išeita, rakinta ir užrakinta, laukta ir tikėtasi, žiūrėta ir nustebta. Sėdėta ant jų slenksčio ir svajota. Durys, prie kurių aš užaugau. (...). Keista, pamaniau tuomet vaikštinėdama po Černiauskų parodą, visuomet galvojau, kad mūsų durys yra tokios vienintelės, nestandartinės. Juk dvarininkų namai buvo projektuojami individualiai. Kiek keliavau po Lietuvą, o keliavau tikrai daug, ir pėsčiomis ir važiuota, ir po miestelius, ir po dvarvietes, ir po kaimelius, niekur lygiai tokių pačių nebuvau mačiusi. O Černiauskai pamatė ir nufotografavo. Ir pastatė senutę prie durų labai panašiai, kaip aš buvau liepusi stovėti savo Mamai, kai ją fotografavau prie tokių pačių durų. Tik, skirtingai nuo Černiauskų senolės, mano Mama tuomet buvo dar šiek tiek mažiau sulinkusi ir be skarelės. Ir mūsų senųjų durų stiklai man fotografuojant dar visi vietoje. O Černiauskų senutės durys jau su keletu pusiau ištrupėjusių stiklų. Skylės rūpestingai užkištos kartonu. Nevalingai ir ilgam tos išdaužtos durys įsirėžė į mano atmintį. (...). Atsitiktinai, ar neatsitiktinai, mistiškai, ar ne, pasaulyje kai kas paslaptingai sutampa – laike ar erdvėje, įvykiuose ar vaizduose. Po daugelio metų, kai Mamos jau nebebus, mūsų durų stiklus išdauš vagys. Stiklai išduš lygiai tose pačiose vietose, kaip Černiauskų fotografijoje. Atvažiuos man padėti giminaitis ir užkiš išdaužtas vietas kartonu – vėl lygiai taip pat, kaip Černiauskų fotografijoje. Stiklinti jau nebėra prasmės, senųjų durų raktai greitai bus visam laikui atiduoti svetimiems. Aš žiūrėsiu į jo darbą ir su nuostaba lyginsiu tą atmintyje išlikusį vaizdą su esamu.“ -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=14683