> O šiaip, aktualiausiai į temą yra LST 1285 (galiojantis nuo 1993; Šis > standartas taikomas informacinėse technologijose, nustatant rikiavimo > taisykles, skaitmenų skirtukų naudojimą, datos ir laiko formatus, > mėnesio ir savaitės dienų žymėjimą kompiuteriuose.), bet jo pacituoti, > deja, negaliu. Nors ne, beveik galiu (1993 versijos metmenys su nemenka tikimybe nepakitusį tekstą rasti ir galiojusiame (LST 1285:1993), bei galiojančiame (LST 1285: 2012) standartuose): 1 skirsnis. Abėcėlės ženklų rikiavimo tvarka Lietuvių kalbai būdinga abėcėlės ženklų rikiavimo tvarka aptarta „Dabartinės lietuvių kalbos gramatikos“ (Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1994) 17—19 psl. Norminėje lietuvių kalbos abėcėlėje iš viso yra 32 raidės; kiekvienos jų galimi du variantai: didžioji ir mažoji. Lietuviškosios abėcėlės raidės viena po kitos eina tokia tvarka: a ą b c č d e ę ė f g h i į y j k l m n o p r s š t u ų ū v z ž. Jei užrašant abėcėlę pateikiamos abejos – ir didžiosios, ir mažosios – raidės, tai paprastai jos nurodyta seka surašomos poromis: pirma didžioji, paskui – mažoji. Sudarant abėcėlinius sąrašus bei žodynus, žiūrima nurodytosios abėcėlės ženklų rikiavimo eilės, tačiau paprastai lygiavertėmis laikomos šios raidės: a = ą, e = ę = ė, i = į = y, u = ų = ū. Lygiavertėmis šiuo atveju laikomos taip pat atitinkamos didžiosios ir mažosios raidės (jeigu sąraše jos skiriamos).