Nenoriu rašyti apie dvasinius išgyvenimus ir eilėraščius proza apie pojūčius
Indijoje. Pabandysiu tiesiog pateikti techninės informacijos apie kelionę,
su nedideliais lyriniais nukrypimais.
Maršrutas:
Delis-Jaipuras-Ranakpuras-Johdpuras-Puškaras-Udaipuras-Agra-Varanasis-Delis
Pasirengimas kelionei (reikalingi/nereikalingi daiktai).
Ko gero, kaip ir dauguma keliaujančių savo jėgomis, taip ir mes, puolėme
skaityti internete atsiliepimus, klausinėti pažįstamų kas ir kaip yra
Indijoje. Netgi susidarėme daiktų sąrašą ką būtina pasiimti. Aišku didžioji
dauguma taip ir liko gulėti kuprinėje...
Neprireikė:
Rugpjūčio gale neįkando nei vienas uodas, taigi jokių purškalų ar tinklelių
ant lovos tikrai neprireikė. Lygiai taip pat, kojines einant į šventyklą
bandėme apsimauti gal tik vieną kartą, bet ir tai nesėkmingai (liepė
nusimauti). Daugiau vėlgi jokių minčių nekilo, kad jas reikėtų dėl kažkokių
priežascių apsimovinėti. Spynelių vėlgi neradome kur panaudoti (gal būtų
logikos jas naudoti, jei keliautumėte vien tik pigiausios klasės
visuomeniniu transportu). Adapterio iš angliško tipo rozetės į mūsišką taip
pat neprireikė.
Prireikė:
Kas teisybė, kad elektra čia dinginėja nerealiai dažnai (praktiškai kokiame
mieste bebuvome, 2-5 kartus per parą dingdavo tikrai. Taigi, prožektorius
turėtų gulėti ne kur tašės dugne, o nuolat kišenėje. Prisireikė ir vaistų
nuo viduriavimo (ir jei jų dedatės, įsidėkite kokius tris kartus daugiau nei
gali prireikti, nes jei jautrokas skrandis, jas galima ir profilaktiškai kas
rytą išgerti. O ir gali pasirodyti, kad jūsų bendrakeleivis pamiršo
pasiimti, kad turėtumėte kuom „pavaišinti“. Nors mums pasibaigus turimoms
piliulėms, surizikavome nusipirkti ten vietoje kažkokias oranžines piliules.
Kai kas po poros dienų jau mastėme apie tai, ar nereikėtų paieškoti
laisvinančių... pasirodo suveikė J
Kaip sudaryti kelionės išlaidų sąmatą (Išankstinė nuostata ko tikėtis, kiek
kainuos)
Nežinau, gal mes sumaišėme šalis, ir buvome visai ne Indijoje, bet tai ką
rašė dauguma keliavusių ten apie kainas, pasirodė jog ne apie tos šalies
kainas kalbama (ir ne tik man, bet visai mūsų kompanijai). Taigi, jei
keliausite, manau kuo mažiau skaitykite kitų įspūdžių (įskaitant ir mano), o
tiesiog važiuokite, ir mėgaukitės arba nusivilkite tuo ką matote.
Pirmas mitas apie kainas. Viešbučių už 10-15 litų, ara pietų už 5 litus
neradome. Viskas kur kas brangiau.
Maistas:
taip, yra ir baisiai pigaus maisto. Bet netgi mūsų vietinis vairuotojas
sakė, kad gatvėje nevalgo, nes ir jo skrandžiui per baisu. Maistas kurį jau
galima valgyti, kainuos bent 250 rupijų (15 litų)
(Pvz. sriuba 50 rupijų, kažkas valgomo su vištiena, apie 150, sultys 30-40,
dar kokia lėkštė salotų kokie 25 pinigai). Aišku, galima suvalgyti salotas,
neimti vištienos, sriubą pasidalyti su draugu, atsigerti vandens. Gausis
apie 60 rupijų, kas nesiekia 5 litų :) Kaip supratau, dauguma aprašinėjusių
įspūdžius taip ir maitinosi.
Vieną vakarą vairuotojas mus nuvežė į itin prabangų restoraną, tai vakarienė
be alaus žmogui atsiėjo apie 27 litus. Na, bet tai buvo ne vakarienė, o
maisto šou iki totalaus persiėdimo. Ant stalo įmontavo barbekiu židinį, ir
su iešmais nešė belekiek maisto, kiek tik pajėgi suvalgyt, ir ne šiaipsau
masto, o labai gražiai paruošto ir be proto skanaus. Vakarienės metu mūsų
stalą prižiūrėjo kokie 5 čiuvai, viską nešė, kad nieko netrūktų.
Bendra išvada: Kad vyriškas skrandis pasisotintų ir pasimėgautų po
vakarienės dvimis bokalais alaus, vakarienė kainuos apie 35 litus (bokalas
alaus parduotuvėje 5, restorane 7-9 litai)
Viskis parduotuvėje nuo 250 rupijų už 0,7 ltr Delyje iki 400 rupijų kituose
miestuose.
Viešbutukai permiegojimui :
Padoresni prasideda nuo 1000 rupijų. Iki 1000 rupijų jabai jau nekokie, be
kondicionieriaus, kartais su bendru dušu. Pinigais nesimėtėme, bet
nesinorėjo dvi savaites praleisti visiškose skylėse.
Bilietai:
Agroje Tadžmahalas – 750 rupijų
Agroje Raudonasis fortas – 250
Netoli Agros Fatehpur Sikri miestas gal 250 rupijų
Jodhpure Mehrandhar pilis – 300
Jaipur Jantar Mentar (observatorija) – 100
Jaipur City palace – 300
Jaipur Amer fort – 150
ir t.t, (vietiniai kalba, jog už poros mėnesių viskas bus gan ženkliai
brangiau, taip pat ir viešbučiai bei maistas)
MKN Iš šio sąrašo išrinkčiau tik tris vietas, kurios vertos savo pinigų.
Kitas pakanka apžiūrėti iš lauko, tai Tadžmahalas ir Mehrandhar pilis. + dar
iš nemokamų tai Jain Temple Ranakpure
Kad lengviau būtų suvokti, pasakysiu, kad iš viso per dvi savaites dviese
išleidome lygiai 1000 Eurų (8 dienos su personaliniu vairuotoju, įskaitant
gan neblogus viešbučius su kukliais pusryčiais, maistą restoranuose,
bilietus lankytinuose objektuose, tipsus, traukinio bilietus su sleeperiu iš
Agros į Varanasį, iš Varanasio į Delį normalus kondicionuojamas AC3
traukinys, bei lauktuvės sau ir draugams už kažkur 200 eurų)
Realiai be lauktuvių žmogui gavosi 400 eurų.
Transportas ir keliai:
Pagrindinis Indijos transportas yra TATA. Nesvarbu, ar tai sunkvežimis, ar
lengvasis automobilis (ar net kondicionierius ar palydovinės komplektas),
vis vien puikuojasi pavadinimas TATA. Eismo dalyviais čia yra sunkvežimiai,
lengvieji automobiliai, auto rikšos (visai ne tuktukai, kaip Starkaus ir
Radzevičiaus reportažuose), dviratinės minamos rikšos, dviračiai, įvairaus
plauko pėstieji, ir, be abejo KARVĖS. Kaip mūsų vairuotojas sakė: „Cow –
Queen of Roads“. Taisyklės kažkokios yra, bet retai kada kas jų paiso. Tik
kartą matėme policiją matuojant greitį greitkelyje (kur maksimalus leistinas
greitis net 90 km/h). Lenkti galima bet kur ir bet kaip, važiuoti priešais
eismą irgi galima (visi nevažiuoja, bet, kad nedaryti lanko, nedažnas tikrai
pasuka priešais. Vairuotojo paklausėme, kas turi pirmumą žiede: tas kuris
įvažiuoja į žiedą, ar tas kuris žiede jau važiuoja? Vairuotojas pagalvojo,
sako, aišku, kad pirmumas mašinoms (paskui rikšos, dviračiai, pėstieji...)
Vienu žodžiu, kas didesnis, tam ir pirmumas. Ir čia visai be humoro. Tikrai
ten taip yra. Nors... gerai pagalvojus, manau, jog aukščiausias prioritetas
yra karvėms. Nes jas net sunkvežimiai praleidžia ir apvažiuoja.
Keliai dauguma atvejų labai nekokie. Labai labai nekokie. Pirmą kelionės
dieną automobiliu atėjo apsireiškimas, ir aš supratau, kodėl didelė dalis
keliautojų iš Indijos gryžta paveikti tikėjimo...
Kuomet priekyje važiuojanti TATA pradeda lankti kitą, dar didesnę TATĄ, o
mes tas abi TATAS lenkiame priešpriešinės juostos kelkraščiu, ir priešais,
koks 50 metrų nuo mūsų, pamatome analogišką tripletą, supratau, kad
sėkmingai aplenkti pavyks tik su Dievo pagalba ir Malda... Čia kaip su
anekdotu apie Ford Focus: „Kas blet, acimerkėt???“ Likus sekundės dalelytėms
kažkaip suspėja visi sustoti į savo juostą ir prasilenkti. Ir taip visus
250 kilometrų nuo taško A iki B. Atvykęs gyvas, aš labai jaučiausi pakylėtas
ir dėkingas Dievui. Jei kas netingės perskaityti visus šiuos paistalus, tai
ką galiu tikrai rekomenduoti, tai vairuotoją, kuris saugojo ir rūpinosi
mumis 8 dienas. Turiu tiesioginį kontaktą, paskambinus ir susitarus gali
paimti ir iš oro uosto ir pasiūlyti visos kelionės tripą kur kas pigiau nei
per viešbutį ar agentūrą imant. Atsakingas, su labai sveiku humoro jausmu,
tikrai neprailgo kelionė su juo. O ir nėra labai paskendęs religijoje,
mėgsta saikingai viskio atsigert :)
Benzinas čia kiek pigesnis nei Lietuvoje (2010 08 30 dienos duomenimis
litras 95 benzino kainavo 1,1 dolerio)
Religija
Pirmosiomis kelionės dienomis mane sužavėjo tolerancija religijai. Kai mes
prasitarėme savo vairuotojui, kad mūsų dievas ne toks, jis mus pataisė:
„dievas yra vienas, tik mes kitais vardais ji vadiname“. Ir visai jie
nepyksta ir neperša savo religijos kitiems: hindi, sikai, krišnos, visi turi
savo tikėjimą, bet nesipjauna. Ta mintis man visai pasirodė logiška.
Šventyklos pas Indus be proto gražios: kai įsižiūri į kokį šventyklos
gabalėli, ir matai, kad jso kiekvienas milimetras išdrožinėtas, bandai
suskaičiuot kiek žmonių statė, bet negali įsivaizduot – atrodo kaip kad
bandytum suvokt kiek žvaigždžių danguje yra, bet niekaip nesuvoki.
Man asmeniškai ko gero pats gražiausias statinys buvo Jain Temple Ranakpure
(duodu daugiau balų net už Tadžmahalą)
http://en.wikipedia.org/wiki/File:Ranakpur-Jain-Marble-Temple-pillars-Frescoes-Apr-2004-02.JPG
Aišku jis ne toks didelis, tačiau gal tinkamu metu ten apsilankėme – per
stiprų lietų, o šventykla stovi beveik džiunglėse, aplink kalnai, iki pusės
apsupti debesų.
Visai kas kita yra maldos. Atleiskite man, tačiau pamačius apeigas, norisi
jas pavadinti šūdų-myžalų bažnyčia. Gal ne visur taip meldžiamasi, bet
Varanasyje užėjome i Golden Temple, tai pasirodė baisiai šlykštu, kai visi
nešė lapus, gėles, vertė į krūvą, jos ten puvo, dvokė, ant jų viršasus pylė
pieną stiklinemis, visur pieno ir puvėsių tvaikas.
Žmonės
Vėlgi noriu paneigt „tuk tuk indijos“ paskleistą gandą, kad Indijoje nėra
vietų, kur važiuodamas nematytum pakelėse žmonių. Tokių vietų tikrai yra.
Tačiau miestuose žmonių yra tikrai daug ir visur. Kai kurie žmonės panašūs į
žmones, kai kurie labiau į beždžiones. Pirmosiomis dienomis labai buvo gaila
matyt žmones, kurie miega tiesiog gatvėje ant grindinio ar kokiam vežime. Į
kelionės pabaigą supratome, kad taip yra vėsiau ir visai patogu :)
Labai įdomu yra pasijusti „negru“, kai minios prašo nusifotkinti ir lenda į
bendrą kadrą. Pinigų už bendrą nuotrauką kai kur paprašo (vargetos, kur daug
turistų).
Moterys pasirodė laaabai gražios. Kūdos aišku, beveik visos, tai iš nugaros
žiūrint galima labai apsigauti. Bet Jei jauna, beveik 90%, kad bus tikrai
simpatiškų bruožų. Na, bet kaip mūsų vairuotojas sako, apvilkit savo žmonas
sariais, pamatysit kokios gražios bus. Manau, jog iš dalies jis teisus:
spalvos suteikia papildomo žavesio.
Gyvūnai ir gamta.
Kartais čia atrodo, kad gyvūnai turi daugiau teisių nei žmonės. Karvės,
sušernėjusios kiaulės, šunys, beždžionės gyvena visai laisvai, ir kaip
atrodo be jokio streso. Pelių čia nesutikome tiek daug, kaip kažkas rašė.
Na tik vieną kartą naktį paryčiais vaikštinėjant Main bazare, kur nekur
šmirinėjo mikimauzai. Aišku, traukinių stotyse ant geležinkelio bėgių jų
krebžda kur kaaas daugiau :)
Liūčių sezono pabaiga, manau geriausias laikas keliauti į Indiją (per 14
dienų lijo tik 3 kartus). Visur labai žalia, neišdegę, ir visai nesinori
slėptis per lietų, nes vis vien oro temperatūra siekia 30 laipsnių.
Ežerų ir upių, galima sakyti nėra (ta prasme, kad nėra kur maudytis, visur
srutos ir dumblas). O Gangas pasirodo yra Gangė (moteriškos giminės).
Pasisėmiau vandens mėginį, sutariau ištirti laboratorijoje. Kai bus
rezultatai, parašysiu :)
Daiktai ir paslaugos
Indijoje yra visokio šūdo. Iš esmės kuo likau patenkintas, tai prieskoniais
ir arbata. Gal ir permokėjome pirkdami Johdpure ir Lonely Planete
rekomenduojamos krautuvėles, bet tikrai labai gardūs. Jau spėjau išbandyti.
Ir arbata iš kardamono, cinamono ir šafrano fantastiška. Na, mano skonio
receptoriams tiesiog nereali. Pirkome iš čia: http://www.mvspices.com/
Jei norite pataupyti, už 50 metrų gausybė panašių parduotuvių už dvigubai
mažesnes kainas. Vizualiai atrodo irgi prasčiau, bet galite pabandyti ir
palyginti.
Už visokį šlamštą nepasikuklinkite pasiūlyti ir 10 kartų mažesnę kainą,
blefuokite, pamatysite kiek neįtikėtinai galima nusiderėti
Ajurvedinis massažas man nepaliko absoliučiai jokio įspūdžio. Su
tailandietiškais įvairiais masažais nėra net ko lyginti. Jei bandėte
tailandietišką, tikrai nemeskite pinigų į balą su ajurvediniais masažais.
Kalbannt apie tipsus už beleka, tai nelabai kas džiaugiasi gavę 10 rupijų,
labai nuliūdė atrodo, arba tiesiog kaulija daugiau. Bet nematėme reikallo
palikinėti už maistą, ar nereikšmingas paslaugas. Nutarėmė įvairius
nesumokėtus tipsus sutaupyti ir paskirti juos savo vairuotojui (kuris net
pasibaigus mūsų tripui, suvadybino viešbučius Agroje ir Varanasyje tikrai
už gerą kainą, bei paskutinę dieną net pasikvietė namo susipažinti su jo
šeima, draugais, peržiūrėti jo vestuviu vaizdo medžiagą ir pavaišinti mus
pietumis) Už tai mes nepagailėjome net 4000 rupijų (apie 240 litų nuo 4
žmonių už 8 paras).
Karma
Karmos likau nesusitvarkęs. Jei nepavyks parsisiųsti internetu, matyt
kažkada dar čia reikės užsukti.