Lietuva man primena durniu ligonine, kurios pacientams suteikta teise issirinkti sau gydytojus is savo paciu tarpo. "Juodieji karų su banditais puslapiai: „Vilniaus brigados“ garsenybės buvo laužomos sostinės požemiuose" delfi.lt/news/daily/crime/juodieji-karu-su-banditais-puslapiai-vilniaus- brigados-garsenybes-buvo-lauzomos-sostines-pozemiuose.d?id=78823571 Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę 1990 m... Banditai Lietuvos miestuose siautėjo išsijuosę: beveik kasdien buvo žudomi žmonės, sprogdinami ir padeginėjami kioskai, parduotuvės. „Vilniaus brigada“ net įsirengė oficialią būstinę sostinėje, Tilto g. Kovose su sovietais susibūrę jauni, dažniausiai, gerai treniruoti lietuviai davė atkirtį rusakalbei „Vilniaus brigadai“. Pastarieji, po to, kai gaujos nariams buvo sulaužyti kaulai ir į galvas įremti ginklai, net siūlė pasidalinti miestą. Žinia, apie jokias dalybas nebuvo nė kalbos - ATAS vyrai ėmė daužyti „brigadinius“ visur, kur tik sutikdavo. Kai atvežtus į komisariatą banditus policininkai iškart paleisdavo, ATAS juos pasičiupdavo gatvėje ir veždavosi į po Seimo rūmais esančius požemius. Ten ilgai aiškindavo apie nusikalstamumo blogį. Kaip DELFI pasakojo tuometinis ATAS vadas Artūras Skučas, po konflikto ir susišaudymo tarp ATAS pareigūnų ir „brigados“ banditų, gaujos vadeiva Borisas Dekanidzė buvo pristatytas į komisariatą, bet policininkai jį tučtuojau paleido. Po šio įvykio A. Skučas iškėlė ultimatumą generaliniam prokurorui Artūrui Paulauskui, pagrasinęs, kad „savo ginkluotus vyrus paleis į gatves“, jei teisėsauga ir toliau nieko nedarys prieš „Vilniaus brigadą“. Bet paskui nutiko kažkas, ko nesugebėjo paveikti „brigada“. Pasikeitė vidaus reikalų (Brazausko Misiukonis, kuris per TV skelbe, kad Lietuvoje mafijos nera) ministras, ir prasidėjo... Prasidėjo baudžiamosios akcijos. Viena tokių - Gariūnuose surengtas reketininkų sudorojimas. Jai vadovavo negailestingumu pagarsėjęs kriminalinės policijos pareigūnas, vykdė Mobilioji kuopa. Apdorotus kišo į narvą. Jis maždaug keturvietis, bet sugrūdo ten daugiau nei dvidešimt banditų. Visa jų puikybė ir įžūlumas buvo išgaravę - varvėjo seilės, kraujas, byrėjo dantys ir t.t. Po to redakcijoje netilo telefonai - Gariūnų prekeiviai ir jų artimieji negalėjo atsidžiaugti. Sakė, jog pirmą kartą gyvenime nereikėjo mokėti duoklių - visi surinkėjai sugipsuoti gulėjo ligoninėse. .... Padėtis šalyje keitėsi, bet provincijos miesteliuose nusikaltėliai to dar nesuvokė... Iš ligoninių grįžę nebedrįso šakotis ir prieš vietos policininkus, nes suprato, kad atvažiuos iš Vilniaus. Pvz., civiliais drabužiais vilkintys kriminalistai užeidavo į banditų mėgstamus restoranus (normalūs žmonės ten net nebūdavo pageidaujami), išprovokuodavo konfliktą, kildavo muštynės, o tada įlėkdavo „Aras“. Panašiai, kaip sename lietuviškame filme, kur į komjaunuolių gegužinę ateina partizanai ir praneša: „Šiąnakt komsomolistai šoks savo paskutinį šokį“. - Straipsnis apie tai kaip Landsbergis reformavo is okupanto paveldeta milicija. Straipsnio tesinys turetu buti kaip burliokai atsidekojo Landsbergiui ir paverte Lietuva Pravieniskiu atspindziu. Antocha PR 2018-08-19 10:20 Pirmasis nepriklausomos Lietuvos vidaus reikalų ministras, kuris nesugebėjo, o gal nenorėjo tvarkytis su banditais, buvo KGB generolas majoras Marijonas Misiukonis, kuriam vadovaujant operacijai žuvo paskutinis Lietuvos partizanas Antanas Kraujelis. Pagal šitą straipsnį reikia suprasti, kad kaip ministras šitas kagėbėšnikas buvo visiškas nulis, o tvarka pradėta daryti tik vidaus reikalu ministrui tapus Petrui Valiukui, kuris buvo ir "Aro" rinktinės vadas. Tai, kas parašyta, skamba žiaurokai, bet tuo metu viskas buvo žiauru, o civilizuotais metodais banditai nebūtų buvę sutramdyti. Pagarba tiems pareigūnams, kurie valė Lietuvą nuo banditų. "V. Landsbergis. Prokurorų tylėjimas" delfi.lt/news/ringas/politics/v-landsbergis-prokuroru-tylejimas.d? id=74995244 senam pamazgyne pamačiau vėl tampomą tikrą, o ligi šiol stropiausiai dangstomą, nusikaltimą. Tai Juro Abromavičiaus kerštingas nužudymas 1997 m. sausio pabaigoje. Kaip tik praslinko 20-metis, verta priminti. Pasakoja Jonas Maskvytis: „Kokią kontrabandą varė, visas Kaunas tada žinojo, ką išdirbinėja Kauno saugumiečiai. Ir mergom prekiavo užsienyje, o apie kontrabandą ten cigarečių ar alkoholio, tai iš viso nekalbėsim, kokie ten milijonai ėjo.“ (Žr. V. Landsbergis. Ilgosios dramos užkampiai. Apie Juro Abromavičiaus žūties tyčinį netyrimą. V., 2012, p. 59). Juras Abromavičius lindo į duomenų bazę kompiuteryje, ten kažkokius dokumentus tikrino, ir jį užtiko. Jis atvažiavęs į Septintąjį fortą ne man vienam daugiau buvo žmonių skundėsi: sako, mane pagavo lendant į tas jų duomenų bazes. Jis ieškojo tų mašinų, kurios turėjo būti konfiskuotos, daug dirbo, ir jų nerado. O ten buvo baisūs pinigai. Jeigu tu nekonfiskuoji, neatimi, nepasodini, tai tu paimi daug pinigų. Ir jis sekė [nusikaltėlius]. Jis sako: dabar nežinau, kas bus. Jau dabar nežinau kas, nes sako, mane pagavo tą dalyką tiriant.“ (Ten pat, p. 58). Kartoju, ši istorija vieša, iš Seimo komisijos oficialios stenogramos, bet niekam nereikalinga. Ligi šiol! Kad nereiktų teisininkams vartyti stenogramų, mano paskelbta patogiose dokumentų knygelėse 2008 ir 2012 metais. Platinta. Įteikta, ir ne sykį, Generalinei prokuratūrai. Vaizdas, regis, toks baisus, kad naujai gautų duomenų netyrimas prokurorų tylėjimas! tęsiasi vėl 10 metų. 7-tintas skyrius, 2012 01 11 08:03 ankstyvuosius nepriklausomybės metu sąžiningi Lietuvos pareigūnai buvo naikinami kaip šunys. Savanoris Rolandas Banionis 1992 nusišovė savo namuose. Šis savanoris aiškinosi kokiomis sąlygomis mūsų kariuomenei iš Rusijos perkami ginklai ne tik automatiniai ginklai, pistoletai, bet ir laivai, šarvuočiai. Buvę R. Banionio bendražygiai įsitikinę, jog šių sandorių dėka kai kurie tuometinės Lietuvos krašto apsaugos ministerijos pareigūnai į kišenes susižėrė gražaus pinigėlio. Gal R. Banionis sužinojo, kas iš lietuvių šių sandorių dėka pasakiškai praturtėjo? Jei taip, tai jam kažkas galėjo padėti nusišauti. Įtartina ir Remigijaus Kuršo mirtis. Šį savanorį policija sulaikė už neva nelegalių ginklų laikymą. Pasodino į Kauno tardymo izoliatorių, iš kurio, pasirodo, buvo labai lengva pabėgti. Savanoris sėkmingai paspruko ir apsigyveno pas draugą. Kai šis išvažiavo į Šiaulius gydytis dantų, dėl neaiškių priežasčių iškrito iš penktojo aukšto ir, žinoma, užsimušė. Buvę R. Kuršo bendražygiai mano, kad, duodamas parodymus policijai, šis vyras prasitarė žinąs kompromituojančių faktų apie Pakaunės įvykiuose tiesiogiai ir netiesiogiai dalyvavusius pareigūnus. Keista ir Kornelijaus Rudausko mirtis. Išplaukė su dviem kolegom žvejoti į Kauno marias ir … paskendo. Įdomiausia, kad žvejoti išplaukęs K. Rudauskas dėvėjo kostiumą. O Remigijus Kazokaitis nusišovė Varėnoje. Nuosavame name. Irmantas Ruplys rastas nusišovęs geležinkelio apsaugos būdelėje iš nagano. Edmundas Simonavičius nusišovė iš nuosavo medžioklinio šautuvo. Beje, batų nusiovęs nebuvo. Buvęs Kauno savanoris Arūnas Stašaitis tvirtina, jog ir su juo norėta susidoroti. Jeigu S. Adamonį bandyta nušauti, tai A. Stašaičiui greičiausiai dirbtinai sukelti keli širdies infarktai. Buvęs Kauno rinktinės savanoris prisipažino, kad jam teko gydytis JAV, mat lietuviais medikais tuomet nepasitikėjo. Jis turįs juodu ant balto surašytą Amerikos specialistų išvadą: infarktą greičiausiai sukėlė išorinės priežastys. Žinoma, šimtaprocentinių garantijų nėra, kad širdies negalavimus sukėlė dirbtiniai veiksniai, tačiau JAV chirurgai įtaria, kad „čia tikrai neapsieita be pašalinių įsikišimų“. Dar vieną savanorį mėginta susprogdinti padėjus sprogmenį į jo asmeninį kompiuterį, tačiau tik stebuklo dėka jis išgyveno. Senoji korumpuotoji sovietinė teisėsauga su korumpuotais sovietiniais teisėjais, korumpuotais sovietiniais prokurorais ir sovietiniais darbo metodais dar šiandien yra graudi Lietuvos realybė.