> kaip turbut ir Makauska, bent jau taip galima spresti is jo komentaru > http://www.balsas.lt/naujiena/307390/lietuvos-lenkai-palikti-kremliaus-globai-video/rubrika:naujienos-lietuva-politika > Karibartas, 2009 06 19 10:35 Situacija nuo 1944 m. rugpjūčio Grįžus sovietinei kariuomenei ir „atstačius Lietuvos SSR“, tuoj buvo užgniaužtos visos pastangos palaikyti pietryčių Lietuvoje tautinę samonę. Prasidėjo kolektyvizacija, teroras, žudynės, lageriai. Tie, kurie save laikė lenkais, atsidurė geresnėje padėtyje palyginti su lietuviais. Jie buvo „repatrijuoti“ į Lenkiją. Tuo pasinaudojo apie 200 tukst. gyventojų, tarp jų šiek tiek lietuvių. Lenkiškų mokyklų liko labai nedaug, nes lenkai emigravo į Lenkiją. Po to įsitvirtino praktika Vilniaus, Šalčininkų ir aplinkinių rajonų vadovais skirti nelietuvius, dažniausiai antilietuviško nusiteikimo asmenis. Ko prieš karą nespėjo padaryti Lenkijos okupacinė valdžia, po karo sėkmingai darė rajonų ir apylinkių nelietuviška vadovybė, užgoždama kiekvieną lietuvybės pasireiškimą. Lietuvoje apie 1950 m. Maskvos nurodymu imta masiškai lietuviškas mokyklas versti lenkiškomis. Tam darbui vadovavo LPK CK skyriaus vedėjo pavaduotojas Vidmontas, Švietimo ministro pavaduotoja V. Vyšniauskaite (kuri iš tikrųjų buvo pervadinta rusė Višnevskaja), tos ministerijos inspektorius J. Cukerzis (žydas), Vilniaus srities švietimo skyriaus vedėjas B. Purvinis. Jie atliko pietryčių Lietuvos krašte lietuvybės budelių funkcijas. Per kelerius metus lenkiškomis paverstos net 367 mokyklos. Tiek jų nebuvo ir lenkų okupacijos metais. Įsismaginus lenkiškomis imta versti net mokyklas buvusioje nepriklausomos Lietuvos teritorijoje - Trakų vakarinėje dalyje ir kituose rajonuose. Lietuviškas mokyklas uždarinėjo ir ten, kur jos veikė lenkų okupacijos metais. Vilniaus rajone tada iš viso buvo palikta tik viena lietuviška mokykla Marijampolio kaime. Šalčininkų rajono vidurinėje dalyje nepalikta ne vienos, o vakarinėje to rajono dalyje - tik Mistūnų ir Gėlūnų pradinės. Dieveniškių „pusiasalyje“ palikta tik Poškonių lietuviška septynmetė ir kelios pradžios mokyklos. Daug mokyklų paversta neva „lenkiškomis“ Trakų, Švenčionių rajonuose. Naujojoje Vilnioje įkurtas lenkiškas pedagoginis institutas. Iš Lvovo Vilniu perkelta lenkiška leidykla. Išvystyta prieš lietuvius nukreipta agitacija. Didelių pastangų dėka pavyko nuo 1957 m. susigrąžinti viena kita lietuviška mokykla, kai kur įsteigti bent lietuviškas klases, tačiau daugumas lenkiškomis paverstų mokyklų ir liko. Greit vėl imta uždarinėti lietuviškas mokyklas, naikinti lietuviškas klases. Tęsėsi antilietuviška kampanija, inspiruojama vietinės valdžios atstovų, kurie grąsino valstiečiams, pvz. jei leisi savo vaikus į lietuvišką mokyklą, neteksi arų, negausi ganyklų ir pan. Per visą tą „tarybinį“ laikotarpį lietuvybei pietryčių Lietuvoje buvo suduotas labai skaudus, netgi mirtinas smugis. Ji daug kur geso greičiau negu lenkų okupacijos metais. Sunkia širdimi vietiniai gyventojai lietuviai buvo priversti leistis savo vaikus į lenkiškas mokyklas, kur jiems nuolat kalė į galvas, kad jie ęsą ir turi likti lenkais. Paneigiamas gimtojo krašto tikrasis kultūrinis paveldas, iškreiptai mokoma Lietuvos istorija. Lietuviai savo protėvių žemėje gyveno lyg tremtiniai. Bijojo lietuviškai prakalbėti.