Voruta, 2011 08 15 23:24
Kodėl negalima sakyti tiesos apie Armiją krajovą?
2005 m. kovo 13 d. vakare TV3 parodė dokumentinį filmą apie Armiją krajovą 
(AK) Lietuvoje. Lenkijos dienraščio „Gazeta Wyborcza“ korespondentas 
Vilniuje Jacekas Komaras pasmerkė šį filmą kovo 14 ir 15 d. spaudoje. 
Kurstyta tautinė ir valstybių nesantaika.
Kodėl Nepriklausomoje demokratinėje Lietuvos Respublikoje žmonės nebegali 
net verkti AK nužudytų brolių, seserų, tėvų? Kodėl užgauliojamas vienintelis 
mokslininkas, prieš dešimtmetį ir 6 metus apie AK Lietuvoje sudaręs dvi 
knygas? Kodėl turi tylėti pirmojo lietuviško dokumentinio filmo apie AK 
autorius? Kodėl kartojami LKP CK organo „Raudonoji vėliava“ epitetai ir 
šaukiamasi cenzūros?
Gal todėl, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė AK nariams rengiasi padidinti 
pensijas. Po 10 AK paminklų Lietuvoje bus statomi nauji. Lietuvoje neseniai 
įregistruota AK veteranų organizacija, juos sveikino Lenkijos ir Lietuvos 
prezidentai. Civilių Lietuvos gyventojų etnocido vykdytojas Zigmundas 
Šendzeliažas – Lupaška Lenkijos yra apdovanotas ir nenorima to akto 
atšaukti. Daugelio AK narių giminės dabar užima įtakingas pareigas: Lenkijos 
senatorė yra AK Vilniaus apygardos komendanto A. Kšižanovskio – Vilko duktė, 
net J. Komaro bendrapavardis Vladislavas Komaras 1943 m. buvo dvarų 
direktorius, tarnavo naciams ir AK.

AK laiko save antihitlerinės koalicijos dalyve: juos priima į II-ojo 
pasaulinio karo veteranų sąjungą, gegužės 9 d. jie norėtų dalyvauti 
iškilmėse Maskvoje, todėl dokumentai apie AK kolaboravimą su naciais jiems 
nenaudingi. Lenkija dabar yra mūsų strateginė partnerė, todėl savaitraščio 
„Veidas“ apžvalgininkas Audrius Bačiulis mano, kad „ši provokacija 
neatsitiktinai įvykdyta iškart po prezidento A. Kvasnevskio vizito Lietuvoje 
ir Rusijos sprendimo nutraukti Katyvės žudynių tyrimą“. Išeitų, jog būtina 
nutraukti tik AK įvykdytų žudynių tyrimą ir apie tai tylėti tiek išvykus 
Lenkijos ar Lietuvos atstovams į Lenkiją, tiek jiems atvykstant į Lietuvą (o 
tai būna vos ne kas mėnesį).

Ar turi tylėti iki mirties visi tie, kuriuos mušė, plėšė, terorizavo, 
prievartavo Lenkijos AK kariai, kuriems draudė viešai lietuviškai kalbėti, 
kurių tikrino pasus ir maldaknyges, kurių gimines šaudė į nugarą arba galvas 
daužė į sieną ? O gal geriau tai Lietuvai ir Lenkijai be tarpininkų 
civilizuotai išsiaiškinti ? Ar tai nepadarytų abiejų valstybių kaimynystės 
iš tikro geros ? Ar tik Lenkija, paminėjusi Varšuvos sukilimo 60-ąsias 
metines, gali pareikalauti sąjungininkes atsiprašyti, sumokėti 
kompensacijas, o Lietuva negali to daryti ir 85-ųjų Vilniaus krašto 
okupacijos metinių proga ? 2000 metais dėl to į Prezidentus A. Kvasnevskį ir 
V. Adamkų kreipėsi 26 visuomeninės organizacijos, 2001 m. – 35 
organizacijos, bet atsakymo iki šiol negavo.