Velykos – švenčiama pirmąjį mėnulio pilnaties sekmadienį po pavasario lygiadienio. Velykų pavadinimas kilęs iš žodžio „vėlės“. Seniau buvo tradicija tą dieną lankyti mirusiųjų kapus, nunešti jiems maisto - kiaušinių. Mūsų protėviai tikėdavo, kad, atėjus pavasariui, vėlės atsikelia iš žemės. Pirmasis perkūnas jas priversdavo sugrįžti į kapus. Tikėta, kad mirusiųjų vėlės išlenda su atgimstančia gamta, pasitraukia po pirmojo Perkūno. Velykos – Vėlių ir Visdievių šventė: užkuriama nauja ugnis namų aukurėlyje ar bendruomenės aukure. Pagarbinami Gabija, Perkūnas, Žemyna, Laima. Didysis Ketvirtadienis kartais vadinamas Kūčiomis, kuriama pirtis, ateina vėlės. Didysis Penktadienis – Vėlių Velykos, lankomi kapai. Velykų metas – tai susitikimas ir atsisveikinimas su vėlėmis, vėlės visai vasarai išeina į atgimstančią gamtą.