Aktorius spektaklio kulminacijos metu
turi nuo olos nerti į upę, kuri „teka“
scenos gilumoje. Staiga jis pamato, kad
apačioje nepatiestas čiužinys, ant kurio
jis turi minkštai nusileisti. Ką darysi –
šoka žemyn... Pasigirsta trenksmas,
po to – aktoriaus balsas:
– Po galais! Upė tai jau užšalo!
«»
– Ar tik tu kartais nesergi?
– Ne, man sirgti ne pagal kišenę.
«»
– O ką patartumėte pasižiūrėti jūsų
miestelyje?
– Televizorių.
«»
– Kaip sekasi sutarti su Benu?
– Neblogai, tik dėl smulkmenų ginčijamės...
Aš per vestuves noriu būti su šampano
spalvos suknele, o jis vestuvėms
išvis niekaip nenori apsirengti.
«»
– Laba diena, ar pavyko išbandyti mūsų
priemonę nuo tarakonų?
– Taip. Efektyvi.
– O! Puiku! Gera naujiena! Gal galėtumėte
nuodugniau papasakoti apie rezultatus?
– Ką norėtumėte išgirsti? Kad tarakonai
surinko man dešimt tūkstančių, jog aš
daugiau tos priemonės nenaudočiau?
«»
Gidas kreipiasi į turistus:
– Prašau tučtuojau pasitraukti nuo
bedug nės krašto!
– O kas bus, jei nepasitrauksime?
– Nieko, tiesiog aš žiūrėsiu į jus iš viršaus
į apačią.
«»
– Alio, gyvūnų mylėtojų draugija?
Padėkite, į mūsų maisto atsargų sandėliuką
įsisuko meškėnas!
– Nusiraminkite. Padarykite iš skanių kąsnelių
nuo sandėliuko miško link nusidriekiantį
ilgą takelį, ir jis juo iškeliaus!
Po kurio laiko vėl pasigirsta skambutis:
– Aš padariau taip, kaip sakėte. Ir dabar
mūsų maisto atsargų sandėliuke šeimininkauja
penki meškėnai!
«»
– Tėti, o dešimt tūkstančių eurų daug ar
mažai?
– Viskas priklauso nuo to, sūnau, ar tau
juos reikia uždirbti, ar išleisti…
«»
Kalbasi du pagyvenę vyriškiai:
– Žinai, anksčiau daug kas buvo geriau:
ir maistas skanesnis, ir knygos įdomesnės,
ir žiemos šaltesnės… Ačiū Dievui,
kad bent moterys tampa vis jaunesnės
ir patrauklesnės.