nu tu saimhe visada atrasai kaip profesorius :) biski paexperimentavau 
viskas gaunasi lengviau negu tikejausi, kolkas apsieinu be interuptu, nes 
dar ju vis neismokstu naudoti..

"saimhe" <oh.no@oh.my> wrote in message 
news:i0kvtt$i81$1@trimpas.omnitel.net...
>> tipo jeigu turiu amzina cikla kuris vis sukasi su kazkokiais veiksmai 
>> jame, tai vis patikrinu uarto baita, sakykim kazkoks spec
>> pradzios baitas.
>
>  Dažnai interrupt'e galima padaryti visą ryšio protokolą 100% ir tas
> pagrindinis ciklas apie tai nieko nežinos.
>  Tai yra kodo gabalas, kurį pradeda vykdyti automatiškai. Blinkini
> sau led'us, o procas staiga perdavė valdymą kitai paprogramei,
> atėjusiam baitui apdoroti. Apdorojo, grįžo -- procas tęsia savo amžiną
> ciklą. Automatiškai pradeda vykdyti nuo tam tikro adreso (interrupt
> vector), paprastai tenai įrašomas jump'as į paprogramę; C kalboje viską
> apiformins kompiliatorius. Taip pat sisteminiuose registruose reikia
> įjungti generavimą (interrupt enable bit, ir taip toliau). Be to, yra
> ir bendras "enable", su juo trumpam pristabdomi interrupt'ai, kada labai
> jau negalima trukdyti maždaug keliolikos komandų trukmės veiksmams.
>  Idėja pasiteisina, jei kiekvieno baito apdorojimas yra minimaliai
> trumpas -- tik todėl jis netrukdo pagrindiniam ciklui. Kartais visvien
> trukdo, tada reikia imtis priemonių.
>
>  Žymiai paprasčiau, kai gaunami paketai turi griežtą struktūrą.
>  Tarkim, protokolas yra tekstinio tipo: ":" -- pradžios baitas, kurio
> niekada nebūna tarp duomenų; "0"..."F" -- toliau esančių įrašų skaičius
> minus vienas; "00" ... "FF" -- duomenys, nuo 1 iki 16 tokių porų. Būtų
> dar galima pabaigoje pridėti 0Dh arba 0Ah, kartais tai naudinga, jei
> priima kompas -- pavyzdžiui, tiek Win32, tiek Linux sugeba reaguoti į
> tokį baitą sraute ir tik po to grąžinti visą priimtą paketą (nereikia
> pačiam rinkti po baitą).
>  Tai dabar pravartu žinoti, kas yra baigtinis automatas (finite state
> machine). O galima ir nežinant aklai įprasti naudoti būsenos kintamąjį,
> iš kurio (ir kitų pagalbinių kintamųjų) visada aišku, ką daryti su naujai
> atėjusiu baitu. Reikšmėms C kalboje naudojami enum arba #define (pvz.,
> enum { ST_IDLE = 0, ST_PREAMBLE, ST_LENGTH, ST_D0H, ST_D0L ... }).
> Panašios simbolinės priemonės yra ir asembleryje. O šitas mūsų protokolas
> toks paprastas, kad pakenčiamai atrodys ir pliki skaičiai 0 ... 34,
> tiesiog ne taip vaizdu. Patogu, kai reikšmės tolygiai didėja -- galima
> būsenos kintamąjį didinti vienetu.
>  Gavom baitą, būsena 0 -- jei baitas ne ":", ignoruojam ir būsena
> lieka 0.
>  Būsena 1 -- gautas baitas turi būti nuo "0" iki "F" (30h ... 39h,
> 41h ... 46h). Jei ne, tada duomenys sugadinti ir priiminėsim iš naujo,
> būsena grįžta į 0. Jei normalus šešioliktainis skaičius, tada verčiam
> į binary ir įsimenam kaip paketo ilgį.
>  Būsena 2...33: lygiai taip pat tikrinama reikšmė ir verčiama į binary.
> Lyginiais atvejais dauginam iš 16 (arba pastumiam per 4 bitus) ir
> įsimenam, o nelyginiais -- operacija "OR" su įsiminta reikšme ir įrašom
> į buferį adresu (busena - 2) / 2. Įrašius tiek baitų, kiek buvo nurodyta
> paketo ilgyje, būsena pavirsta 34: laikas apdoroti. Tai signalas
> pagrindiniam ciklui, kad buferis pilnas. Tenai, jo turinį panaudojus,
> būseną reikės grąžinti į 0.
>  Interrupt'e būsena vis dar 34 -- baitą ignoruojame, nes buferis vis
> dar pilnas.
>
>  Beje, panašiai padaromas ir siuntimas. Iškeliavus eiliniam baitui,
> susigeneruoja siuntimo interrupt'as. Paprogramė ima iš buferio naują
> baitą ir permeta į siuntimo registrą. Jei baitų nebėra, nebereikia ir
> nieko daryt.
>
> -- 
>  saimhe