pasibaigė mano uošvė. Tyliai ir ramiai. O pačią paskutinę dieną pamatė kas yra tikroji Lietuva (ji visą savo gyvenimą nugyveno gilioje provincijoje, netgi iki Soviecko (Tilžės) nėra nuvažiavusi. Pažinčių dėka įtaisėm į labai gerus slaugos namus. Vakar nuvežėm keturiems mėnesiams, o šiandien mirė. Kol vežėm dar matė Šv.Petro ir Povilo bažnyčią ir Gedimino pilį (tarkim, kad tai yra gerosios Lietuvos pavidalai). O paguldžius į palatą, šalia besivoliojanti, matyt labai įtakingos giminės moteriškos lyties padugnė (su tvarkinga chemine ševeliūra), pareiškė- "tai dabar aš čia turėsiu myžalais kvėpuoti". Palikom tą šliundrą savo pačios pižoniška tulžim springti- nesivėliau į pelnytus atsakus. Nors labai norėjosi didžponės pasiteirauti- o kodėl gi ji tokia ypatinga Šveicarijos gydyklose rožių neuosto. Bet sumanėm kitaip- skyriaus vedėjos paprašyti deramesnės kompanijos dėl psichologinio komforto. O šiandien uošvienė jau matyt beldžiasi kitos kompanijos, kurios nei pats kiečiausias gydytojas, nei artimieji nesudarys. Tik neskubėkit su užuojautomis, nes man tai kas?- uošvė. Tik tiek, kad maniškei rankos dreba. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=20030