Susidūrimas su rašytojų hierarchija nebuvo nei netikėtas, nei skaudus.
Radau tai, ko daugmaž ir tikėjausi. Tačiau niekas nepuolė įrodinėti
savo viršenybės ar ignoruoti. Gal tiesiog geri žmonės pasitaikė?
       Anksčiau dažnas jaunas rašantysis skundėsi „rašytojų
mafija“, „sustabarėjusiomis struktūromis“, kaip sunku patekti į
kultūrinę spaudą ar išleisti savo knygą. Dabar apie tai net nekalbama
– raiškos erdvių yra daugiau, nei sugebėtų aprėpti net itin
produktyvus rašytojas. O vis dar besiskundžiantys „rašytojų mafija“
dažniausiai tiesiog patyliukais svajoja kada nors į ją patekti ir bijo
net sau tai prisipažinti.
       Norėtųsi pokyčių toje Rašytojų sąjungoje, kuriai priklausau.
Nes dabar įžengiu vidun kaip į kokią snūdo karalystę. Norisi tik kuo
greičiau sutvarkyti kokį nors rūpimą reikalą ir maut lauk, kur
šviečia saulė ir vaikšto paprasti žmonės. Sąjungai reiktų jaunų ar
jaunesnių žmonių, reiktų išjudėti ir tapti aktyvia organizacija, o ne
iškaba, formaliai telkiančia tos pačios profesijos atstovus. Mažiau
biurokratiška, lankstesnė ir skaidresnė organizacija būtų didžiulis
privalumas ir rašytojų įvaizdį tik pagerintų. Nes šiuo metu didžioji
mūsų dalis visuomenei atrodo kaip visiški veltėdžiai, kaulijantys
mokesčių mokėtojų pinigų, nuobodos atsilikėliai, rašantys menkai
suvokiamus pamišėliškus tekstus ar tiesiog kokį bjaurų
„postmodernizmą“. Taip sakydamas, manau, neperdedu.

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19648