Priešpaskutinio bokšto papėdėje poetas (vengęs visus kerinčių
reginių) padeklamavo trumpą eilėraštį, nuo to laiko neišdildomai
siejamą su jo vardu ir, pasak labiau rafinuotų istorikų, pelniusį jam
nemirtingumą ir mirtį. Tekstas neišliko; vienų nuomone, jį sudarė
viena eilutė, kitų – vienintelis žodis. Viena yra akivaizdu ir
neįtikėtina – poema iki mažiausios smulkmenos aprėpė milžiniškus
rūmus, kiekvieną puošnią porceliano dirbinį ir piešinį ant jo,
sutemų šešėlius ir šviesas, kiekvieną pragaištingą ar laimingą
šlovingų mirtingųjų, dievų ir drakonų, gyvenusių ten nuo neatmenamų
laikų, dinastijų akimirką. Visi tylėjo, o imperatorius sušuko: „Tu
pavogei mano rūmus!“, ir plieninis budelio kardas nutraukė poeto
gyvybę.

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19618