Kiek atsimenu, „šiuolaikinis“ menininkas, kad taptų pripažintas
(pripažinimas turi būti pagrįstas dokumentais), turi dažnai lankytis
ten, kur lankosi „šiuolaikinį meną“ išmanantys ir turintys
institucinius įgaliojimus menotyrininkai ar kiti kultūros pareigūnai,
mandagiai jiems pritarti šnekant apie „šiuolaikinį meną“.
Pageidautina, kad jis savo darbus kurtų ne tik „šiuolaikine“ forma,
bet ir operuotų „aktualiomis“ sąvokomis, taip pat ir
„patriotiškumo“. Šiuo metu vyraujančios „šiuolaikinės“ temos:
taika pasaulyje, lytinis identitetas, feminizmas, antiterorizmas ir kt.
pradeda nemaloniai kartotis, o ir politiniai, ekonominiai įvykiai Europoje
rodo, kad nacionaliniai klausimai vis dažniau tampa aktualūs. Didžiosios
ekonomikos nebepajėgios išlaikyti tiek nedirbančių ir vis daugiau
teisių reikalaujančių „kosmopolitų“.

Gal aš ir neteisus, bet susidaro įspūdis, kad oficialusis menas
Lietuvoje „gyvena“ ne kartu su Lietuvos žmonėmis, o visomis
išgalėmis stengiasi patikti Didžiųjų ekonomikų sukurtoms ir
palaikomoms meno ideologijos institucijoms.


-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19513