rašinėti, nesvarbu apie ką, išsirankiojant frazeles iš ten ir ten,
paties žmogeliuko vaizdinis supratimas, temos vystymas, žodynas skurdus
baisiai, kažkas tokio surogatiškai bjauraus patiekta, rodos n kartų
susizgribus bandyta sukurt kažką, tai vėl vis pamėtyta a la klasikos,
kuri čia taip pat neskamba. savitumo jokio, o apimtis milžiniškai
milžiniška. 
poezija nė nekvepia, nes poezija tai kūryba, kur atsiranda prasmės, bet
ne prasmenga. eiliuotojas, bet ne poetas, pajuskim gal skirtumą vieną
kartą. apie tokius dar antikos laikais rašė kritikai, jei jau mūsų
spauda išsiverčia be kritikos, tai bent pasiskaitykite tūkstantmečių
senumo tekstukų, netingėkime pasieškoti, domėtis, gal tai padės
suprasti grafomanišką eiliavimą nuo Poezijos.
linkėjimai skaitytojams pajutusiems ir nepajutusiems koktumo ir
pasidygėjimo jausmus, šitoje darkalynėje.

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19482