Zinoti, jog yra toks talentingas ir talentingai savo gyvenima gyvenantis
zmogus. Gera is trumpo kurinio pajusti mechanizma, kuriuo nuo jaunumes
idiegiama literatura. Suvokti, kiek kurybiskumo bei isradingumo reikia,
norint suzadinti vaiku sielas. Kiek paciam mokytojui reikia vidines jegos.
Tokie tekstai tartum lietus, skatinantis ir suaugusiu skaitytoju  minciu
augima. Proga pamastyti. Pavyzdziui, kaip suauges zmogus, neturintis Stepo
Eitminavicius lygio destytojo, kuris uzduotu jam darbo, neleistu moraliskai
surugti, reaguoja i literatura? Dazniausiai:"Skaitysiu pensijoje":) Todel
minimaliai skaito dabar- dabartinius kurinius. Arba zada lankyti teatrus,
kai bus pensijoje. Kada laiko tures:) Lyg sielos darbu bei savisvietos 
laika imanoma atideti. Net mechaniskai zvelgiant - pensijoje bus jau kiti
autoriai, kitos knygos, kiti spektakliai, kiti ju statymo stiliai. Taigi
zmogus praziopso savo laiko knygas ir teatrus. Negyvena su amzininkais. Cia
ir dabar pasidaro sau skylę. Tai stai kaip buna: neturejo zmogus gero
mokytojo - neteko dalies savo dvasinio gyvenimo.  ...Is kitos puses, kai
cia ir dabar mokyklos klaseje vis tas pats Vaizgantas- kada mokykliniam
jaunimui susipazinti su literatura, kuriama dabar? ... Ir kol yra tokiu
klausimu, kol yra juos sprendzianciu - gyvenimas tesiasi - yra gyvybe
zemeje:)

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19225