Pradėkime nuo esminio dalyko: valstybę atiduoti į sovietinio elito
rankas apsisprendė intelektualai. Kompartijos grietinėlė 1992 m.
sugrįžo į valdžią tik todėl, kad nemaža lietuvių inteligentijos
dalis tą sugrįžimą energingai rėmė nuo pat Kovo 11-osios, kai buvo
paskelbtas Nepriklausomybės Atkūrimo Aktas, o gal net nuo anksčiau.
Gerai prisimename Arvydo Juozaičio straipsnį „Istorinė klaida“,
kuriame filosofas apgailestavo, kad Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos –
Atkuriamojo Seimo pirmininku buvo išrinktas Vytautas Landsbergis, o ne
Algirdas Brazauskas. Tai buvo pirmasis viešas „trimitas“,
pranašaujantis triumfališką komunistų nomenklatūros sugrįžimą, bet
anaiptol ne paskutinis, nes tokių, kurie skleidė tą pačią mintį, tik
labiau pasislėpę, buvo keliasdešimt kartų daugiau. Kompartijos elitą
ypač palaikė menininkai, aišku, daugiausia tie, kurie neblogai gyveno
sovietmečiu ir kurių privilegijos dabar „pakibo ore“. Tiesa, dėl
savo profesijos specifikos, viešai politinėmis temomis jie pasisakydavo
daug rečiau negu akademikai, kurie taip pat ne visi veržėsi į
viešumą, tačiau dauguma aršiai nuteikinėdavo akademinį jaunimą –
1992 m. krimtau aukštuosius mokslus ir visa tai dar puikiai pamenu.
Nuovokesni studentai greitai susiorientuodavo, kad dešinioji politinė
kryptis bus nepalanki jų karjerai. Situacija, kiek žinau, iš esmės
nepasikeitė iki šiol.

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19188