Tačiau gailestingumą ir užuojautą silpnesniesiems Ema išgyvena tik
kaip „moralinį imperatyvą“, kaip „liepiamąją nuosaką“, kaip
prigimčiai svetimą dalyką, įskiepytą griežtos močiutės . Iš
šalies primesta dorybė „tapti gailestinga Marija: užjausti
paralyžiuotą vyrą, globoti geriančią motiną, mirštantį
senelį...“ jai reiškė „tapti tokia, kokia neketino būti“ (p. 31),
„įsisprausti į kankinimo krėslą ir atsiduoti aukos malonumams –
džiaugtis budelio, vardu c’est la vie, toks gyvenimas, fantazija

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19139