labai gyvas tekstas. aisku, tiems, kurie tu laidotuviu, tu eiliu, tu blynu,
uogieniu, batono su cukrum neprisimena, nemate, tiems, kurie neidavo
maudytis su vaikais pas ka nors, nes ju rajone isjungtas karstas vanduo,
tiems, kurie visame tame negyveno, neprisimena, tai gal tekstas ir
neskamba. nenuostabu. man ir geriausi tekstai apie karus, indenus ir
zmogzudystes irgi neskamba, nepaliecia, nejaudina, nezadina nei minciu, nei
prisiminimu, nes ju ir nera. o sitas tekstas toks spalvingas, toks gyvas,
taip ryskiai primena pilka raudona spalva per telika, ta sirenu kauksma,
kepta vista, pilkas gatves ir dar... primena spektaklius teatruose. kauno
dramos teatra, kuris tuomet pulsavo gyvybes spalvomis. pirmasias trienales
parodu rumuose. nekrosiaus kvadrata. sitas tekstas turi begales "linku" -
nuo pilku raudono vado laidotuviu, iki sausio tryliktos. nuo savaitinio
vaiku darzelio lopselio vilijampolej iki pacio new yorko. sitas tekstas
zadina. nesiimu profesionaliai vertinti teksto kaip teksto, bet emocine jo
ikrova labai gili. man. aciu autorei. 

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19015