Kažkas turi antrąją pusę savo liūdesiui ir savo
       juokui. Kažkas atima vyno tiesą iš vyno ir palieka
       neteisingą vyną. Kažkas išgeria tą vyną, gadindamas
       savo liūdesio vientisumą.
 
       Tada tas, kas iš baikštaus vyro, eina apkabinti
       baikštaus vyro, kuris visada tamsoje, nes aklas.
       Kažkieno trumparegystė apgobia aklumą kaip
       vienintelė šviesa, kuri virpa iš baimės,
 
       nes kažkas paseilina drebantį pirštą ir trina baltą
       krakmolo dėmę ant raudonos tunikos. Tada
       kažkas nusileidžia į vyno rūsį ir klausosi, kaip
       dūzgia stiklas į stiklą, nes čia atėjo
       kažkas iš baikštaus vyro.

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=18995