... Augo ąžuolas kerotas, / šimtametis samanotas, / ir išdygo baravykas
-  /pasipūtęs, kaip didikas. / Vos pakėlė jis kepurę, plyšo samanos
papurę... / - Anava, koks aš galiūnas! - / ėmė pūstis pagyrūnas, - /
aš po keleto dienų / viską versiu iš šaknų... - / Tai išgirdus
skruzdėlytė / bėga sraigei pasakyti. / - Kas ten pučias? Kas ten
pučias? - / Klausia sraigė su ragučiais. / - Tai čia aš - miškų
urėdas, / Baravykas kepurėtas! / Lįsk greičiau į paparčius, / nes
nulaušiu ragučius... - / Skruzdėlytė tuoj subruzdo / ir pasislėpė už
gruzdo. / Sraigė spruko po lapu: / - Jargutėliau, kaip šiurpu! / ...
Kitądien prie baravyko / sraigė skruzdę susitiko, / Ir nustebus sraigė
žiūri, / kad suglebus jo kepurė. / - Du šmalžiukai kotu šliaužia, /
kirminėliai širdį graužia... - / Trečiądien iš Baravyko / nė
kepurės nebeliko... /Kostas Kubilinskas/ 

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=18888