Manau. autorė per daug nesupyko, kad jai priskyriau man labai patikusią
S.B. apysaką / gal tai buvo novelė, nelabai skiriu/...'Oj - man šitiek
metų ant pečių... Atsisveikinant - mano jau minėtos knygos, paskutiniai
sakiniai:  Kai po paskutinio niokojimo vanduo vėl nuslūgo ir buvo
skaičiuojami išsipūtę skenduoliai, vien mulvynės dar priminė buvusį
potvynį. Saulė taip gražiai švietė, kad motina vežimėlį su manimi,
kaip sykis sulaukusia vienerių metų ir todėl būtinai turėjusia
kvėpuoti grynu oru, išstūmė į sodą pietų pogulio. Tada ant mano
apkloto užsiropštė milžiniška pilkraudė žiurkė, pažvelgė į mane
akimis lyg smeigtuko galvutės ir susimąstė, ar pirma turėtų paragauti
mano rožinių skruostų, ar putlios rankutės. Taip prasidėjo mano
sąmoningas gyvenimas. Micaela von Marcard. Patriarchas. Vertė T.
Grinkevičienė 

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=18856