kan pasakojimas apie uzsispyrusi giminaiti - tarsi musu neseniai apkalbetos temos iliustracija (tai vis veliniu ir kapiniu ivykiai). tose provincijos kapinaitese, kur lankeme uosvio ir kitu kapus, dauguma paminklu kaip tik tokie - laisvo konturo akmenine plokste (gal vaizduojanti nezinomos salies zemelapi), geroji puse slifuota su iskalta pavarde, o uzpakaline - kaip isejo. tas, kas ismano akmens apdirbima, sako, kad taip taupiai (ne kaip pas amerikonus) sunaudojamas akmuo. didelis karjerinis gabalas (arba riedulys) graziai suraikomas plokstemis, kurios brangios ir panaudojamos rimtiems tikslams, o lieka toks galiukas, kuri pavadinsiu papentuku. taigi papentukai sueina antkapiams. neretai pasitaiko, kad senas paminklas nugriaunamas kaip atgyvenes ir pakeiciamas slifuotu papentuku. kadangi kaimo bendruomene glaudi ir jos paprociai privalomi visiems nariams (ant antkapio daznai iskalmas net kaimo pavadinimas, kuriame amzeli nugyveno mirusysis), tokie nesusiprateliai kaip, pavyzdziui, musu mylima kan, gali sulaukti visuotinio pasmerkimo. sakys, ar jau visai gimine nebeturi garbes, orumo ir sazines, kad laiko apsamanojusi paminkla - gal net devyniolikto amziaus seniena, o papentukui nesukrapsto? taigi, kan, jusu poelgis atkalbant uzsispyrusi giminaiti nuo papentuko ir atkrapstant sena antkapi nuo samanu ir pelesiu gali susilaukti labai dvejopo vertinimo. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=18790