Tema: POLEMIKA. Atvirumas istorijai ir Niurnbergo sindromas arbaKodėl valstybės kūryba – ne visada vykusi?
Autorius: faustas
Data: 2011-10-12 08:11:44

tai, ką Hegelis laikė vokiečių tautos trūkumu, galima pripaišyti ir
lietuvių tautai - provincializmą, nemokėjimą teisingai pajungti dalį
visumai. Dabartinė Europos imperija irgi turės galią tik tokią, kokią
jai suteiks dalys. Taigi, pasižiūrim ką čia turim, ką apie savo
valstybę su karčia ironija sakė Hegelis ir kuo mes nuo tų laikų
skiriamės.  Hegelis manė kad valstybę griauna anarchiška "laisvės"
meilė, kuri laisvę supranta kaip drausmės ir valdžios nebuvimą. Šiai
laisvei jis priešpriešino tikrąją laisvę, kuri įmanoma tik tautinėje
valstybėje, jai ištrūkus iš feodalinės anarchijos. Laisvė anot jo,
individo savybė, atsirandanti kaip tautos galios laisvai apsispręsti
atspindys. Tuo pačiu Hegelis pripažino  privatinės ir valstybinės, arba
konstitucinės, teisės priešstatą, kuri visiškai svetima anglų
politinei minčiai. Ši priešstata atitinka valstybės ir pilietinės
visuomenės priešstatą. Hegelis valstybę apibrėžė kaip GRUPĘ,
KOLEKTYVIAI SAUGANČIĄ SAVO NUOSAVYBĘ; JOS VIENINTELĖS BŪTINOS GALIOS
YRA PILIETINĖ IR KARINĖ VALDŽIA, kurios pakanka šiam tikslui. Taigi,
valstybė yra tautinės vienybės ir tautos savivaldos siekio išraiška,
galia, įgyvendinanti tautos valią šalyje ir užsienyje. Valstybės
egzistavimas suderinamas su bet kokia įvairove, kuri netrukdo veiksmingam
ir vieningam valdymui. Konkreti valdymo forma Hegeliui neatrodė svarbi,
tačiau jis tikėjo tautinės konstitucinės monarchijos būtinumu. Jis
įrodinėjo, jog valstybės egzistavimas nereiškia, kad visoje tautinėje
valstybėje yra lygios pilietinės teisės ar vieninga teisė. Joje gali
būti ir didelių kalbos, kultūros, papročių skirtumų ir
privilegijuotų klasių. Hegelis smerkė pedantišką centralizuotą
Prancūzijos valdžią, kuri pavertė savo tautą paprastais piliečiais.
Istorija įradė, kad Hegelis buvo teisus. 

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=18663