Vis dėlto Potsdamo konferencijos nutarimuose galime įžvelgti ir mūsų šaliai palankių nuostatų – nė viename dokumente nebuvo pripažinta Lietuvos okupacija. Tuomet buvo tikimasi, kad sovietų režimas greitai žlugs, todėl okupuotoms Baltijos šalims ir kai kurioms kitoms valstybėms nebuvo skiriama daug dėmesio. Be to, buvo vengiama kalbėti apie Lietuvos, Latvijos ir Estijos inkorporavimą į SSRS, mat žadėta tai aptarti per trečiąją taikos konferenciją – po Jaltos ir Potsdamo, kuri taip ir neįvyko. Okupacijos nepripažinimas buvo užfiksuotas ir esą ilgainiui tapo vis sunkiau jį atšaukti. Liepos 24-ąją įvyko du svarbūs dalykai, simbolizuojantys neišvengiamą didžiojo aljanso galą. Pirmiausia britų premjeras W.Churchillis užsipuolė Staliną už tai, kad šis “uždarė” Rytų Europą. Ir kaip pavyzdį nurodė sunkumus, kilusius Didžiosios Britanijos pasiuntinybės Bukarešte darbuotojams: “Aplink juos nusileido geležinė tvora”. Ilgainiui šis posakis virto “geležine uždanga”. Antra, kai kitą rytą W.Churchillis ir Leiboristų partijos lyderis Clementas Attlee parskrido į Londoną, ten jie sužinojo, kad didysis karvedys buvo triuškinamai įveiktas visuotiniuose rinkimuose – jo partija pralaimėjo rinkimus, ir W.Churchillis užleido ministro pirmininko postą Leiboristų partijos vadovui C.Attlee. Teherano ir Jaltos triumviratui atėjo galas. Potsdamo konferencija priėjo aklavietę: Stalinas gavo Rytų Europą, o H.S.Trumanas turėjo atominę bombą. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=18326