rykščių nereik. autorė juk tik mūsų švietimo auka. merginos nori
būt modernios. o universitetai joms į galvas kemša, kad
modernizmas-postmodernizmas tai progresas, o visa kita tamsybė. 
modernizmas, prasidėjęs sulig švietimo (iliuminati) amžiumi,
kulminavęsis re-evoliucijomis, prisisodrinęs marksizmo, užsibaigė
holokaustu. o tada, pakeitus kailį, marksistams įkūrus sociologijos
mokslą ir persivadinus postmodernizmu ėmėsi misijos "destruktūralizuot
visuomenes", Darida metodu, kad neva nepasikartotų holokaiustas, 
trupinant visuomenes  į "mažumas", skatinant feminisčių, gėjų,
anarchistų judėjimus, kuriuos apibendrinant galima būtų pavadinti
TĖVO, KAIP AUTORITETO, PAŠALINIMU.  tačiau pašalinus Tėvo, patriarcho,
Dievo autoritetą, motinos autoritetas griūna savaime. tą ir matome iš
šio kūrinio. kurinys būtų stiprus, jei būtų išryškinta ši drama:
praradus tėvo autoritetą, išlieka tėvo troškulys. berniukai lengvai
sugundomi dėmesingų dėdžių (homoseksualų) arba panūsta užimti tėvo
vietą santykyje su motina. tačiau  autorė nuėjo kitu keliu. ji mums
pristato "sužydėjusią nuo laimės motiną", o po to jos suicidines
mintis, kylančias iš kaltės jausmo. ir, žinoma, tą kaltės jausmą jos
sąžinėje, sukelia priekaištingai žvelgianti jos motina iš nuotraukos,
kitaip tariant, iš tamsybių:).  o toks sprendimas ir  įrodo, kad
ambicingosios rašytojos protas nėra laisvas ir kad ji tėra
postmodernizmo idėjų auka. 

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=18201