„rašytoja miestelėnė“... Pirmąkart su „miestelėno“ raugalu susidūriau „anais gerais laikais“, beieškant tinkamo žodžio populiaraus vietinių rusų(!) Jampolskių lietuviško(!) vestuvinio ansamblio fenomenui įvardinti. Diskusija tąsyk sukosi apie miestelėnui naują ready-to-use miestelėnas-miestelėnui kultūros tipą. Paaiškėjo, kad tai kultūra, kuriai nereikalingos ištakos, neegzistuoja laiko, autorystės sąvokos, kuriai nereikia buvusios ar būsimos istorijos, kurioje nebūtinas/nesvarbus nei objekto, nei subjekto identitetas. Svarbiausia nesijaudinti dėl pasekmių, nekrošiui suvartojant self-made hamletą, kaip mamutui amletą, rašytojui, parduodant self-made tibetą... - Esmė nekomplikuoti proceso ir gerai maitintis. Ps. Štai, kad ir miestelėnė Giedrė Kazlauskaitė - idealiai veikiantis vartojimo robotas-modelis. Nors dar nieko nespėjo parašyt, jau žinau, kad neskaitysiu. Dėl laiko stokos. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=17398