Vakar apturėjau malonumą pamatyti kažką mielo, iki šiol nesutikto,
nematyto. Senukuose,antrame aukšte nusipirkau elektrinį devynlizdį ,ir
patraukiau link ekskalatoriaus. Niekur neskubėjau, tai įsitvėriau ranka
į cypiantį, girgždantį turėklą ir ramiai pradėjau leistis žemyn.
Pirkėjų buvo nedaug, todėl manasis buvo tuštutėlis, o gretimu kelios
smalsiomis akutėmis linksmai kikendamos jaunos mergičkos kilo aukštyn.
Staiga pastebėjau nediduką maždaug keturių metų rimtą vyruką.
Matėsi, kad jis buvo pasiryžęs patekti į antrą aukštą, bet
supainiojo takus. Jis energingai lipo mano taku viršun, bet ekskalatorius
negailestingai jį vežė atgal. Susidomėjęs stebėjau jį- kada jis
susipras ne ten pakliuvęs. Net pradėjau šypsotis. Ilgasis eskalatorius
jau mane nuvežė pusę kelio kai berniukas pažvelgė į mane ir pradėjo
šypsotis. Nieko nėra gražesnio už mažo vaiko šypseną. Taip mes
šypsodamiesi  palengva artėjome vienas prie kito. Pagaliau mano kelionė
baigėsi, o vaikas kaip buvo toje pačioje vietoje taip ir liko energingai
beeinantis pirmyn. Toptelėjo mintis- o gal jis net nesiruošė į antrą
aukštą, o paprasčiausiai žaidė, norėdamas pralinksminti dėdes ir
tetas?

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=17264