Nepriimk mano žodžių su kažkokia tamsia rezignacija. Jie teisingi gal tik vienu atžvilgiu. Juk tu turi daugybę gerų bruožų. Bet galim nebesikalbėti, aš tau neberašysiu, tu nebematyk manęs – kad tik tau nepakenkčiau. Aš apskritai nebeisiu į tą jūsų raudonąjį kampelį. Juk nesu ir aš geležinė – mane gali išvadinti kaip tik šauna į galvą, ir man nieko, ar ne? Aš apskritai jau seniai būčiau iš čia išsinešdinusi, jei ne toji „didelė permanentinė pagalba“, kuri jus žlugdo, naikina dvasią, atima tikėjimą. Aš juos ginu, o jie manęs nekenčia! Gerai, mie, nebesikalbam. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=17037