Va ką skaičiau: 
     „Ką  tik  grįžom  iš  kolchozo,  buvo išvežę  kursantus 
padėti bulves  kasti, ten davė  ir pietus,  bet  aš valgyti negalėjau. 
 Sena  sulinkusi „babuška“   su ilga  kačerga  ištraukė  kaip  iš 
mūsų duonkepio pečiaus čiguninį puodą  marmalynės  ir valgykit. 
Gabaliukais  supjaustytos  bulvės,  kopūstai ir mėsa.  Pripylė į
bliūdą  tokį kaip mes prausiamės ir padėjo  ant  stalo medinių
šaukštų  krūvą  ir liepė  valgyti.  Aš  laukiu kas bus toliau,  o
mano „draugės“  čiupo  už šaukštų  ir davai  kabinti visi  iš 
to paties  bliūdo.  Stalą  aplaistė, apšiukšlino.  Man taip  buvo 
šlykštu  ir juokinga, kaip laukiniai, kaip jie valgė, o aš tik kaip
netekus  proto juokiaus.  Taip pat atsisakė  valgyti  dar viena  kursantė
 -  maskvietė.  Visiems pavalgius  iš  bliūdo  dar lašeliui sriubos
likus, ta senukė, tuos iššliurintus lašiukus  atgal  į puodą 
supylė, pamaišė, pamaišė  ir vėl pripylus  bliūdą davė kitiems
valgyti.  Tas viskas taip buvo koktu ir šlykštu, kad ir žiūrėti
bjauru, o vietiniai valgė  pasigardžiuodami,  nes kolkoznikai tokių 
„skanėstų“ negauna.  Paskui viena kolkoznikė  pasakė,  kad ta mėsa
bvuo iš  nusprogusios  ar sprogstančios karvės, bet rusės  į tai
žiūrėjo abejingai  išskyrus mūsų totoraitę  Rozą.   Ji viena
spjaudės, kad prisivalgius „dvėselėnos“. Aš tas dvi dienas
išgyvenau  savo duona  ir lašinių  kampuku  kurį  buvau nusivežusi. 
Kada pabaigusios duoną  norėjom nusipirkti  niekur jos negavom. 
Kolkoznikai duonos  neturi, krautuvės  nėra.  Gavom keletą raugintų
agurkų  to ir  užteko. Čia dar netaisyta.


-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=16863