apibendrinus, taigi bent kiek atitraukus nuo tikrovės, analizuojant religijas, gal ir teisus tas Campbellas, kad religijoms būdingas troškimas pažinti pasaulį. bet žiūrint praktiškai, į gyvus šalia esančius žmones, matyti, kad religija jiems pirmiausia reikalinga kaip saugumo šaltinis, o ne pažinimas. gyvendamas be religijos, žmogus remiasi į save, į aplinkinius žmones, bet tai juk tokios nepatikimos atramos, nepalyginsi su tuo jausmu, kai žinai, kad už nugaros anapusinių tave mylinčių jėgų pavidalu stovi didelis ir stiprus tėtis ir galutinė atsakomybė tenka būtent jam, o ne tau, varganam palyginus su pasaulio jėgomis (ką ten pasaulio, juk ir pats sau esi priešas dažnai) žmogeliui. ir tas žmogelis griebiasi religijos, kad pasijustų saugus ir neišeitų iš proto nuo nerimo. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=16799