Į ką atkreipti dėmesį perkant monitorių?

Teoriškai prieš perkant būtų naudinga nustatyti bent abstrakčius 
reikalavimus monitoriui ir tam tikrą biudžetą. Deja, praktika, kaip pats 
įsitikinau, neretai prieštarauja teorijai. Renkantis reikalavimai kito ne ką 
lėčiau nei iš pradžių nustatytas griežtas biudžetas. Pagrindinė kaitos 
priežastis – vis didėjantis kintamųjų (monitoriaus charakteristikų) 
skaičius. Patikėkite manimi – tai, ką rašo monitoriaus reklaminiame buklete, 
o kartais netgi ir gamintojo svetainėje – toli gražu ne viskas, ką reikėtų 
žinoti pirkėjui. Tad, manau, kiekvienam būtų naudinga sužinoti šiek tiek 
daugiau apie šiuolaikinių monitorių technologijas ir charakteristikas, kad 
nebūtumėte suklaidinti apgaulingų reklamų.

Monitorių matricų tipai

Nors visų skystųjų kristalų ekranų pagrindą, kaip ir sufleruoja pavadinimas, 
sudaro skystieji kristalai, skiriasi kristalų išdėstymo būdai. Atrodytų, kad 
tokia techninė smulkmena turėtų mažiausiai rūpėti pirkėjui, tačiau tai viena 
svarbiausių monitoriaus savybių. Žinant ją, galima daug pasakyti apie patį 
monitorių. Taigi, pagal kristalų išdėstymą skiriami trys monitorių matricų 
(angl. panel) tipai (žr. lentelę).

      Matricos tipas
     TN+film
     VA
     IPS

      Modifikacijos
     -
     MVA, PVA, P-MVA, S-MVA, S-PVA
     S-IPS, AS-IPS, H-IPS, A-TW-IPS

      Kaina
     Maža
     Vidutinė
     Didelė

      Atsako laikas
     Labai geras, artimas CRT monitoriams (senesnių monitorių – geras)
     Vidutiniškas / geras (senesnių monitorių – prastas)
     Vidutiniškas / geras (senesnių monitorių – labai prastas)

      Žiūrėjimo kampai
     Vidutiniški (senesnių monitorių – prasti)
     Labai geri
     Labai geri (senesnių monitorių – vidutiniški)

      Spalvų atkūrimas
     Prastas / vidutiniškas
     Vidutiniškas / geras
     Labai geras

      Kaip atpažinti
     Spalvos drastiškai pasikeičia arba net išnyksta vaizdas, pažiūrėjus iš 
apačios
     Pastebimas kontrasto sumažėjimas žiūrint į monitorių kampu (ne tiesiai)
     Žiūrint iš šono pastebimas violetinis monitoriaus krašto atspalvis, o 
žiūrint į kainą plaukai šiaušiasi


TN+film matricas turintys monitoriai yra patys pigiausi ir sudaro didžiąją 
dalį esamos pasiūlos. Dėl kainos jie mėgstami įvairių darbo įstaigų ir 
nereiklių vartotojų, o dėl puikaus ekrano atsako laiko juos graibsto ir 
žaidimų mėgėjai. Visgi fotografams tokio tipo monitorių nieku gyvu 
nerekomenduočiau – spalvos atkuriamos prastai, o žiūrėjimo kampai tikrai 
nėra tinkami darbui su nuotraukomis.

Be to, norėčiau pastebėti, kad monitorių gamintojai gudrauja rašydami būtent 
TN+film ekranų žiūrėjimo kampus. Visų pirma, matymo kampas iš apačios yra 
mažesnis už matymo kampą iš viršaus – charakteristikose dažniausiai nurodomi 
tik 2 skaičiai (vertikalaus ir horizontalaus žiūrėjimo kampai). Na, o antra, 
bent truputį pakeitę žiūrėjimo poziciją (pavyzdžiui, bent kiek palenkę 
galvą) pastebėsite, kad spalvos taip pat šiek tiek pakito (to nerašo jokioje 
produkto specifikacijoje).

Nedidelis lyrinis nukrypimas – 99% nešiojamųjų kompiuterių yra naudojama 
būtent šio tipo ekrano matrica, todėl tik vienetai šių kompiuterių tinkami 
nuotraukoms redaguoti.

VA matricas turintys monitoriai yra brangesni nei TN+film, tačiau ne tokie 
brangūs kaip IPS. Šis standartas buvo kuriamas praktiškai vieninteliu 
tikslu – ieškant kompromiso. Trejus metus sąžiningai dirbęs su S-PVA matricą 
turinčiu monitoriumi, galiu drąsiai teigti, kad ši technologija man iki šiol 
daro nemenką įspūdį.

Neturėjau praktiškai jokių bėdų nei su nuotraukų taisa (monitorius spalvas 
atkuria puikiai, gerai perteikia ir pustonius), nei su judančiais vaizdais 
(puikus atsako laikas nesudaro kliūčių žiūrint filmus ar žaidžiant 
žaidimus). Žinoma, siekiantiems maksimalios kokybės VA technologija nėra 
geriausias pasirinkimas, tačiau tai kur kas geresnė alternatyva taupesniems 
fotografams, nenorintiems rinktis TN monitoriaus.

IPS matricas turintys monitoriai yra patys brangiausi ir naudojami 
profesionalų fotografų bei dizainerių visame pasaulyje. Jie pasižymi itin 
geru spalvų atkūrimu, o visai neseniai privalumų sąrašą papildė ir 
pakankamai geras atsako laikas, tad naujausi modeliai išties gali būti 
vadinami universaliais.

Svarbu paminėti, kad gamintojai, o ypač pardavėjai neretai vengia nurodyti 
monitoriaus matricos tipą! Tad labai rekomenduoju vieną svetainę, kurioje 
galima sužinoti, kokią matricą turi jūsų išsirinktas monitorius: 
http://www.tftcentral.co.uk/panelsearch.htm. Tiesa, egzistuoja ir nedidelė 
gudrybė: jei pažvelgę į monitoriaus charakteristiką išvysite mažesnį nei 176 
laipsniai žiūrėjimo kampą, tai greičiausiai TN monitorius (tik VA ir IPS 
monitoriams būdingas 176–178 laipsnių žiūrėjimo kampas).

Rašydamas apie monitorių matricas negaliu nepaminėti ir visiškai naujų 
technologijų, kurios dar tik bando prasiskinti kelią. Tai LED ir OLED 
monitoriai. LED monitoriai yra tie patys skystųjų kristalų monitoriai, 
kuriuose vietoj įprastų kristalus apšviečiančių lempų naudojami šviesos 
diodai. Rezultatas – geresnis ekrano homogeniškumas (apšvietimo 
vientisumas).

OLED monitoriai pagrįsti visiškai kita technologija, beje, dažnai painiojama 
su prieš tai paminėtąja. Šios technologijos ypatybė – vietoj skystųjų 
kristalų naudojami organiniai šviesos diodai. Kol kas tokie monitoriai yra 
labai brangūs, tačiau pasižymi įspūdingomis spalvų atkūrimo savybėmis (kai 
kas net juokauja, esą, jos atrodo tikroviškesnės nei realybėje) ir itin 
mažomis energijos sąnaudomis.

Spalvų diapazonas

Nors tai gali skambėti ir nuobodžiai, mano manymu, kiekvieno save gerbiančio 
fotografo pareiga bent šiek tiek žinoti apie spalvas. Bene du aktualiausi 
fotografams spalvų kodavimo būdai yra RGB ir CMYK. Jie nusako, kaip 
įrenginiuose suformuojamos ir užkoduojamos spalvos. Pirmasis būdas yra RGB – 
tai angliškų spalvų pavadinimų „Red“ (raudona), „Green“ (žalia) ir „Blue“ 
(mėlyna) santrumpa.

Kiekviena spalva yra suformuojama maišant šias tris pagrindines spalvas. 
Taip spalvas atvaizduoja dauguma mums įprastų šviesą skleidžiančių 
įrenginių: monitoriai, skeneriai, televizoriai, fotoaparatai. Alternatyvus 
spalvų perteikimo būdas yra CMYK. Tai angliškų spalvų pavadinimų „Cyan“ 
(žydra), „Magenta“ (purpurinė), „Yellow“ (geltona) ir „BlacK“ (juoda) 
santrumpa. Šis spalvų formavimo būdas dažniausiai taikomas spausdintuvuose.



Vieni labiausiai paplitusių spalvų kodavimo būdų – RGB ir CMYK. Maišant 
kelias pagrindines spalvas, galima išgauti daugybę kitų išvestinių spalvų.

Vieni labiausiai paplitusių spalvų formavimo būdų – RGB ir CMYK. Maišant 
kelias pagrindines spalvas, galima išgauti daugybę kitų išvestinių spalvų.

Spalvų erdvė – tai tam tikras spalvų diapazonas, kurį gali atvaizduoti 
įrenginys. Šiuo metu dažniausiai sutinkama spalvų erdvė yra sRGB. Šis 
standartas buvo sukurtas siekiant suvienodinti įvairiausių su vaizdu 
susijusių įrenginių (monitorių, skenerių, fotoaparatų ir kt.) ir programų 
perteikiamas spalvas. Daugelis šių programų ir įrenginių sRGB spalvų erdvę 
laiko pagrindine arba netgi vienintele. Adobe RGB spalvų erdvė, gebanti 
atvaizduoti didesnį spalvų spektrą (prilygstantį CMYK spalvingumui), buvo 
sukurta norint palengvinti darbą spaustuvėse (sRGB nebuvo pakankamas). Tai 
kur kas rečiau sutinkama spalvų erdvė, iki šiol dažniausiai naudojama tik su 
spauda susijusiose įstaigose.



Iš matomos šviesos spektro trikampiais išskirtos sRGB ir Adobe RGB spalvinės 
erdvės. Kaip matome, Adobe RGB yra pranašesnė atvaizduojant žalsvus bei 
melsvus spalvų pustonius.

Jau minėjau, kad dauguma monitorių ir programų šiuo metu naudoja sRGB spalvų 
erdvę. Visgi neseniai rinkoje atsirado naujovė – išplėsto spalvų diapazono 
(angl. wide gamut) monitoriai, ir sukėlė nemažą sumaištį tarp vartotojų. 
Reklama atrodo ganėtinai patraukliai – naujieji monitoriai sugeba 
atvaizduoti pastebimai daugiau spalvų, o jei tiksliau, šie monitoriai geba 
atvaizduoti ne tik sRGB, bet net ir Adobe RGB spalvų erdvę.

Viskas lyg ir gerai – spalvos atrodo ryškesnės ir gražesnės, pastebimai 
geriau atvaizduojami pustoniai. Tačiau vietoj lauktų pasitenkinimo šūksnių 
nuvilnijo nepasitenkinimo banga – kodėl nuotraukose žmonių veidai tokie 
ryškiai raudoni, o gamtovaizdžiuose žalia spalva tiesiog fosforinė? Štai čia 
prasideda įdomioji dalis. Pasirodo, techninė įranga aplenkė programinę 
įrangą ir šiuo metu tik labai nedidelė programų dalis sugeba atvaizduoti 
papildomas spalvas tinkamai.

Kas gi atsitiko? Programinė įranga, pritaikyta dirbti sRGB veiksena, turi 
ribotą skaičių kiekį spalvai užkoduoti. Išplėtus spalvų diapazoną, skaičių 
kiekis nepakito, todėl tie patys skaičiai dabar nurodo jau šiek tiek kitokią 
spalvą (pvz., sodri žalia atrodo kaip salotinė, nors ji koduojama tuo pačiu 
R0;G255;B0 kodu).

Čia pateikiamas išplėstos spalvinės gamos DELL 2408WFP monitoriaus ir 
įprasto sRGB monitoriaus spalvingumo palyginimas. Kaip matyti, DELL 
akcentuoja visas pagrindines spalvas, o ypač žalią.

Vienintelis problemos sprendimo būdas – programinė įranga, turinti spalvų 
valdymo (angl. color managed) galimybę. Visgi ar verta nerimauti? Jei 
kompiuteris būtų naudojamas tik nuotraukų taisai, didelių problemų kilti 
neturėtų. Būtiniausios programos jau turi spalvų valdymo funkciją: darbui su 
nuotraukomis skirta „Adobe Photoshop“, nuotraukų peržiūrai ir tvarkymui – 
„ACDSee Pro“, naršymui internete – „Mozilla Firefox 3“.

Nesklandumai prasidės tuomet, kai sumanysite naudoti kitokią programinę 
įrangą arba žiūrėti filmus, nes kitų nuotraukų tvarkyklių ar naršyklių, 
galinčių atlikti spalvų valdymo funkciją, beveik nėra, o vaizdo failų 
leistuvų kol kas išvis nepavyko surasti (kelių populiarių leistuvų kūrėjai 
artimiausioje ateityje net neplanuoja įdiegti spalvų valdymo galimybės). 
„Windows Vista“, skirtingai nuo daugelio kitų operacinių sistemų, turi 
neblogą integruotą spalvų valdymo galimybę, kurią kai kurie vartotojai laiko 
panacėja kovoje su išplėsto spalvinio diapazono monitorių bėdomis.

Po ilgų teisybės paieškų visgi aptikau informacijos, kad net ir operacinės 
sistemos lygmeny integruota spalvų valdymo galimybė trečiųjų šalių programų 
nepaverčia tokiomis, kurios gali tinkamai interpretuoti ir valdyti spalvas.

Nors spalvinės erdvės žymėjimas kol kas dar nėra labai paplitęs, išplėsto 
spalvų diapazono monitorių gamintojai mėgsta pasigirti šia nauja savybe 
pačiame pirmame gaminio aprašo puslapyje (retkarčiais tai įtraukiama ir į 
monitoriaus charakteristikų aprašą). Spalvingumą gamintojai dažniausiai 
aprašo procentais – 72% indikuoja standartinį sRGB monitorių, 100% – 
monitorių, gebantį atvaizduoti visą Adobe RGB spalvų erdvę. Tiesa, šiuo metu 
siūlomi monitoriai nebūtinai idealiai atitinka Adobe RGB standartą. Štai 
„IBM Lenovo L220X“ apraše galima išvysti 92% spalvingumo apibūdinimą, o DELL 
gamina monitorių 2408WFP, kurio spalvingumas net 110%.

Tad ar verta rinktis išplėsto spalvų diapazono monitorių? Mano nuomone, 
taip, tačiau ne dabar (nebent monitorius būtų naudojamas tik nuotraukų 
taisai ir niekam kitam). Nuoširdžiai rekomenduoju luktelėti programinės 
įrangos gamintojų reakcijos į pasikeitusią monitorių rinką – tai turėtų 
įvykti maždaug per metus ar porą.

Atsako ir vėlavimo laikas

Žinant, kad fotografai dirba su statiniais vaizdas, atsako laikas turėtų 
rūpėti jiems mažiausiai. Tad šis skyrelis labiau tiktų tokiems kaip aš, 
kurie monitorių nusiteikę naudoti ne tik darbui, bet ir pramogoms. Nors 
seniau tai būdavo retenybė, daugelyje šiuolaikinių reklamų prie monitoriaus 
aprašo galima išvysti charakteristiką, vadinamą atsako laiku. Tai laikas, 
per kurį pasikeičia vaizdo taško (mažiausio monitoriaus vaizdo elemento) 
spalva.

Yra du atsako laiko tipai: „pilka į pilką“ (vaizdo taško spalva pasikeičia) 
ir „juoda-balta-juoda“(taškas įsižiebia ir užgęsta). Jei šis laikas viršija 
40–60 ms, vaizdo vėlavimas tampa pastebimas. Džiugu, kad šiuo metu 
monitorių, kurių atsako laikas viršija 60 ms, yra gaminama pakankamai 
nedaug.

Atidžiau paskaitę monitorių aprašus pastebėsite, kad paprastai pateikiamas 
tik vienas skaičius. Taip monitorių gamintojai gudrauja: dažniausiai 
pamatuoja atsako laiką abiem būdais, o prie monitoriaus charakteristikų 
įrašo geresnį rezultatą. Visgi nutylimas svarbus faktas – kitas skaičius 
dažniausiai būna kur kas didesnis nei pirmasis. Seniau dauguma monitorių 
gamintojų rašydavo „juoda-balta-juoda“ rezultatus, dabar – „pilka į pilką“, 
kadangi šie tapo geresni. Tai nėra labai gražus, tačiau gana įprastas 
elgesys, ypač paplitęs pigesnių monitorių rinkoje (brangesnių monitorių 
charakteristikos dažnai būna išsamesnės).

Siekiant dar labiau sutrumpinti monitorių atsako laiką, buvo sukurta vaizdo 
taškų spartinimo technologija (angl. overdrive). Ši technologija dažniausiai 
taikoma VA ir IPS matricas turinčiuose monitoriuose, kadangi jų sparta vis 
dar mažesnė nei TN monitorių. Kaipgi veikia šis spartinimo mechanizmas? 
Specialiai suteikiant perteklinę įtampą skystiesiems kristalams, šie 
greičiau pakeičia savo būseną.

Visgi ši technologija turi ir trūkumų. Įsivaizduokite tokią situaciją: jūsų 
paprašoma paeiti pusę žingsnelio į priekį, tačiau tuo pat metu iš visų jėgų 
spiriama į pasturgalį. Greičiausiai, žingtelėsite kur kas daugiau? Panašiai 
ir su vaizdo tašku – jei jo pokytis turi būti itin subtilus, perteklinė 
įtampa pakeičia jo spalvą kur kas daugiau nei reikėtų. Taip sukuriamas 
įspūdis, kad vaizdas keičiasi greičiau, tačiau atsiranda spalvinių 
netikslumų. Iš praktikos galiu pasakyti, kad iš pradžių tai šiek tiek 
erzina, bet su laiku prie to sėkmingai priprantama.



Vienas iš vaizdo taškelių spartinimo technologijos trūkumų pavyzdžių: 
šviesiame fone judantis juodas objektas fone įgauna rausvos spalvos pėdsaką.

Atrodytų, keblumų jau ir taip pakanka, tačiau pasirodžius HDTV (raiškiojo 
vaizdo) atsirado nauja problema – vėlavimo laikas (angl. input lag). 
Pasirodo, bandydami suformuoti didelės raiškos vaizdą, monitoriai ir LCD 
televizoriai užtrunka tiek, kad kartais net atsiranda vaizdo ir garso 
sinchronizacijos bėdų (pavyzdžiui, žmogaus šneka nebesutampa su jo lūpų 
judesiais).

Derėtų pastebėti, kad toks vėlavimas būdingas tik monitoriams, gebantiems 
atkurti 1920x1200 ir didesnės skiriamosios gebos vaizdus (kitaip tariant, 
vienas kitas 22” monitorius, taip pat 24“ ir didesni monitoriai). Dauguma 
gamintojų apie šią problemą kalba labai nenoriai, todėl nenuostabu, kad 
vėlavimas kol kas nėra įtrauktas į monitoriaus savybių aprašą. Vienintelis 
būdas sužinoti išsirinkto modelio vėlavimo laiką – ieškoti kompetentingų 
monitoriaus apžvalgų internete.

Pagrindinės monitorių problemos ir gedimai

Prieš perkant monitorių visuomet pravartu jį apžiūrėti. Nors daugelį 
parametrų galima rasti charakteristikose, visgi lieka tikimybė, kad 
susidursite su viena iš išvardytų problemų, būdingų net ir iš dėžės 
ištrauktiems naujiems monitoriams:

Apšvietimo nevientisumas (angl. backlight bleeding) – šis trūkumas 
geriausiai pastebimas tamsoje dirbant su tamsesnių tonų nuotraukomis arba 
žiūrint filmus. Monitoriaus kraštuose galima pastebėti prasiskverbiančią 
šviesą – tai nekokybiškai surinkto monitoriaus pasekmė. Jei nepageidaujama 
šviesa gerai matoma, tokį defektą dažniausiai apsiima taisyti garantinės 
priežiūros centrai.



Spalvų nevientisumas (angl. color banding) – stebint ekrane gradientą 
(palaipsnį spalvos kitimą), matoma spalvų gradacija. Šis trūkumas (ne 
gedimas!) būdingas mažesnių spalvinių erdvių monitoriams (dažniausiai sRGB), 
tačiau garantinės priežiūros centrai šio trūkumo nelaiko defektu.



Neveikiantys taškai (angl. hot / dead / stuck pixels) – vienas labiausiai 
žinomų monitorių gedimų, kuomet vienas ar keli ekrano taškai nereaguoja į 
monitoriaus komandas ir išlieka tos pačios spalvos. Skiriami trys sugedusių 
taškų tipai: „karštieji“ (visuomet aktyvūs, balti), „mirę“ (visuomet 
neaktyvūs, juodi) ir „užsikirtę“ (visuomet aktyvūs, gali būti įvairių 
spalvų). Gamintojai skirtingai sprendžia neveikiančių taškų problemą, 
dažniausiai tai priklauso nuo modelio (klasės) ir įstrižainės, todėl prieš 
pirkdami monitorių pasidomėkite, kokia jam suteikiama garantija šiuo 
požiūriu.



Homogeniškumo problema – trumpai tariant, tai taip pat apšvietimo vientisumo 
problema, tačiau labiau pastebima rodant šviesius, o ne tamsius vaizdus. Kai 
kurie monitoriaus ploteliai apšviesti geriau, kai kurie mažiau. Dirbant su 
subtiliomis šviesiomis spalvomis tai gali tapti nemenka kliūtimi – savo 
grafikos rengykle galite nejučia imti taisyti ne nuotraukos, bet monitoriaus 
netolygumus. Šį defektą turėtų pripažinti ir garantinės priežiūros centrai, 
tačiau defektas turi būti akivaizdus.



Zirzimas – įkyrus ir pastovus įjungto monitoriaus skleidžiamas aukštojo 
dažnio garsas. Galbūt nustebsite, tačiau žinau ne vieną atvejį, kuomet 
monitoriai būdavo grąžinami pardavėjams dėl šio garso. Kadangi tai gana 
subjektyviai jaučiamas garsas, jo neretai nekomentuoja ir kompetentingi 
apžvalgų puslapiai. Tad jei žadate dirbti tylioje aplinkoje, būtinai 
atkreipkite dėmesį į šią monitoriaus savybę, bandydami jį parduotuvėje.

Monitoriaus paieškos

Nors kiekviena monitoriaus paieška turi savitumų, galbūt jums pravers mano 
patirtis. Ieškodamas naujo monitoriaus kėliau tokius reikalavimus:

• 22–24“ įstrižainė;
• VA arba IPS matrica;
• geras atsako laikas;
• tikslios spalvos (po monitoriaus kalibravimo);
• kiek vėliau paieškų metu atsiradęs reikalavimas – tik sRGB monitorius 
(jokio plataus spalvų diapazono);
• kaina, neviršijanti 3000 Lt.

Pagrindinė problema, su kuria susidūriau rinkdamasis monitorių, tai vietinių 
prekeivių nenoras bendradarbiauti. Aukštesnės klasės monitoriai (su VA ir 
IPS matricomis) nėra paklausūs – daugumą pirkėjų visiškai tenkina ir TN+film 
monitoriai, todėl beveik visos firmos (net ir didesnės) galėjo parodyti tik 
pačius populiariausius (kitaip tariant, pigiausius) modelius.

Mane labai erzino „katės maiše“ politika – dalis firmų teigė galinčios 
atvežti ir mane dominusių modelių (tiesa, iš didmenininkų sandėlių, kurie 
taip pat Lietuvoje), tačiau tokiu atveju privalėčiau jį iš karto pirkti. 
Grąžinimas įmanomas tik tuo atveju, jei monitorius neveikia, tačiau kas jau 
yra susidūręs su lietuvių prekybininkais, greičiausiai žino, kad tokios 
subtilios problemos kaip spalvų, tonų netikslumas ar homogeniškumo stygius 
jiems, švelniai tariant, yra pakankamai svetimos.

Tad dažniausiai tenka nueiti kryžiaus kelius, norint grąžinti ne itin gerai, 
bet visgi veikiantį daiktą (panašios patirties turėjau su nepigiu, tačiau 
netiksliai spalvas atvaizduojančiu skeneriu). Vienintelis, mano manymu, šios 
problemos sprendimo būdas – grąžintinų per 15 dienų daiktų sąrašo išplėtimas 
(elektros prekės jam kol kas nepriklauso), kaip tai yra kai kuriose Vakarų 
šalyse.

Negalėdamas apžiūrėti įdomesnių modelių parduotuvėse, pasinėriau į paieškas 
internete. Deja, turiu jus nuliūdinti – apie kai kuriuos monitorius radau 
gana dviprasmiškų atsiliepimų (tai rodo nekokią monitorių kokybės kontrolę), 
tačiau užsieniečiai šią problemą sprendžia kur kas civilizuočiau – pabandę 
kelias dienas, tiesiog grąžina nepatikusius egzempliorius, kol galų gale 
išsirenka tinkamą.

Paieškų metu nutiko visiškai nenumatytas įvykis – gamintojai, pristatę bent 
po vieną ar kelis 24“ sRGB VA arba IPS monitorius, per gamybos laiką 
spėjusius užsitarnauti teigiamą reputaciją, staiga netikėtai nutraukė jų 
gamybą, neišleisdami jokių pakaitalų. Tiesa, apie kai kurių modelių išėmimą 
iš apyvartos sklandė dviprasmiški gandai, bet, pasiteiravęs Lietuvos 
tiekėjų, negavau jokios paguodžiamos informacijos apie giriamus „LG 
L245WP-BN“, „Viewsonic VX2435WM“ ar „BenQ FP241W Z“.

Nykstant sRGB monitoriams, į rinką plūstelėjo išplėsto spalvinio spektro 
monitoriai. Nors pirkti jų neketinau (dėl anksčiau minėtų programinės 
įrangos problemų), profesinio intereso vedamas jais šiek tiek pasidomėjau. 
Bene geriausias kainos ir kokybės santykis išplėsto spalvinio diapazono 
monitorių rinkoje – naujųjų 24“ HP 2475W ir 22“ HP 2275W. Kiek teko 
skaityti, dauguma šių monitorių naudotojų tiesiog nesugeba įvardyti jokių 
trūkumų. Neblogas variantas yra ir 22“ „IBM Lenovo L220X“ – itin maža kaina, 
labai geras savybių rinkinys, nors kai kam gali nepatikti ganėtinai didelis 
monitoriaus ryškumas.

Vienas mano kolega yra labai teisingai pasakęs, kad ieškant gero daikto 
verta iškart žiūrėti į geriausią. Išties, įvertinus visas laiko ir energijos 
sąnaudas, skirtas rinkimuisi, kompromisų ieškojimą ir supratimą, kad 
kompromisinis variantas visgi nebus toks tinkamas, kaip geriausias, jau 
pačioje pradžioje verta išsirinkti aukštos arba net aukščiausios klasės 
įrenginį. Tai patvirtina ir mano patirtis (beje, ne tik renkantis 
monitorių). Apsižiūrėjęs, kad iš rugpjūčio pradžioje sudaryto netrumpo 
sąrašo dėl įvairių priežasčių galimų kandidatų skaičius sumažėjo iki 0, 
ėmiau žvalgytis monitoriaus iš „Eizo“ – dar pačioje pradžioje dėl didelių 
kainų (nors ir labai viliojančios kokybės) pamiršta firma.

Na, ir galiausiai, praėjus maždaug 2 mėnesiams nuo paieškų pradžios, ant 
mano stalo atsidūrė „Eizo S2431WSE“. Kol kas esu visiškai juo patenkintas – 
neturiu jokių priekaištų dėl monitoriaus ergonomikos, padirbėjęs su 
kalibratoriumi „Spyder 2 Pro“, išgavau itin tikslias spalvas, o atsako ir 
vėlavimo laikas visai netrukdo žaisti žaidimų ar žiūrėti filmų (anot „Eizo“, 
visų jo gaminamų 24“ ir didesnių modelių vėlavimo laikas yra apie 16 ms – 
tai itin geras rodiklis). Galbūt netolimoje ateityje išvysite ir platesnę 
„Eizo“ monitoriaus apžvalgą.

Pabaigai – naudingos nuorodos

Viliuosi, kad šis straipsnis bent keliems iš jūsų sutaupys valandų valandas, 
kurias būtumėte praleidę informacijos paieškoms. Taip pat tikiuosi, kad 
išsakyti pastebėjimai buvo naudingi ir tiems, kurie ieško nebūtinai tokio 
universalaus monitoriaus, kokio ieškojau aš.