Mano kaimynas, ponas Vašingtonas buvo tradicinės žalios vejos mėgėjas. Jo
paties ir mano kiemas derėjo gana ekstravagantiškai. Kiekvienais metais jį
apsėsdavo savotiška herbicidinė manija. Vyriškis imdavo puoselėti piktžolių
naikinimo planus ir garaže pradėdavo kurti pačius įvairiausius tirpalus bei
mišinius, turinčius išnuodyti visus augalus, bent iš tolo primenančius
piktžoles. Paprastai tai pridarydavo rūpesčių.
Kartą vieną rytą aš pagavau poną Vašingtoną bevaikštinėjantį mano
kieme ir purškiantį nuodais kiaulpienes. -Nepagalvojau, kad jūs
prieštarautumėte-, - ištarė vyriškis teisuolio balsu.
-Prieštarauju, žinoma, prieštarauju! - juk jūs ką tik nužudėte mano
gėles-, -šūktelėjau aš sunkiai tvardomą panieką.
-Gėles? - pasibaisėjo jis. - Juk tai piktžolės! - Jis pasipūtėliškai
bedė pirštu į kiaulpienes, o veide atsirado nuoširdaus pasišlykštėjimo
išraiška.
-Piktžolės, - ėmiau aiškinti, - tai augalai, augantys ten, kur
žmonės jų nenori. Kitaip tariant, - tęsiau, - kas yra piktžolės, visiškai
priklauso nuo šeimininko. Ir kol aš čia šeimininkas, šiame kieme augančios
kiaulpienės nėra piktžolės - jos gėlės!
-Arklio šūdas ! - nusikeikęs jis tuojau pat nulingavo namo, tarsi
bijodamas, jog pamišimas gali būti užkrečiamas.
Dabar kiaulpienės man patinka dar labiau. Kiekvieną pavasarį visą
mano kiemą nusėja nuostabios geltonos gėlės, kurioms užauginti nereikėjo nė
pačių menkiausių pastangų. Jos rūpinasi savo reikalais, o aš savo. Iš jaunų
lapelių pasigaminu pikantiškų salotų. Žiedai suteikia puikų kvapą bei
elegantišką atspalvį įprastam šviesiam vynui. Paskrudinkite šaknis,
sumalkite, užplikykite jas, ir gausite malonaus skonio kavą. Iš švelniausių
pumpurų gaminu tonizuojančią arbatą. Išdžiovintuose subrendusiuose lapuose
gausu geležies, vitaminų A ir C, be to, tai veiksminga vidurius laisvinanti
priemonė. Bites dievina kiaulpienes, o jų bendradarbiavimo vaisius puikus
medus.
Kiaulpienės jau egzistuoja daugiau kaip trisdešimt milijonų metų; jų
atrandama iškasenose. Artimiausi šių augalų giminaičiai cikorija ir žalioji
salota. Moksliškai kiaulpienės priklauso daugiamečių žolių Taraxacum giminės
asteraceae šeimai. Angliškas pavadinimas kildinamas iš prancūzų kalbos,
kurioje reiškia liūto dantis dent de lion. Paplitusios visoje Europoje,
Azijoje bei Šiaurės Amerikoje, jos čia auga savaime. Kiaulpienės atsparios
ligoms, vabzdžiams, kaitrai, šalčiui, vėjui, lietui bei žmonėms.
Jeigu kiaulpienės būtų retas, gležnas augalas, žmonės nertųsi iš
kailio beieškodami šių augalų, pirktų vieną už 14 dolerių 95 centus,
puoselėtų rankomis šiltnamiuose, burtųsi į kiaulpienių augintojų draugijas
ir panašiai. Tačiau jų gausu visur, joms nereikia mūsų pagalbos ar malonės.
Todėl mes vadiname jas piktžolėmis ir galabijame pasitaikius net menkiausiai
progai.
Mano nuomone tai gėlės tikrąją to žodžio prasme, sukurtos paties
Dievo, be to, labai gražios gėlės. Ir aš didžiuojuosi, kad jos auga mano
kieme, kur jų noriu. Be viso gero, ką galėčiau pasakyti apie jas, jos dar
ir stebuklingos. Iš žiedo susiformavus sėkloms, gali jas nupūsti nuo
stiebelio, ir jei tie nedidukai malūnsparniai nusklęs visi vienu metu,
pakanka sugalvoti norą. Stebuklingą norą. Ir jis išsipildys. Arba, jeigu
esate įsimylėjęs, jos puikiai tiks įpintos į jūsų mylimosios plaukus.
Tegu mano kaimynas parodo savo kieme ką nors, kas prilygtų mano
kiaulpienėms.
Jeigu viso to dar nepakanka, prisiminkite štai ką: kiaulpienės
absoliučiai nemokamos. Neteko girdėti, jog kas nors skųstųsi, kad jas
nuskynė. Galite prisiskinti tiek, kiek galite panešti. Kažkokia piktžolė !
Robert Fulghum
Neįprastos mintys apie įprastus dalykus
kg
"Focus" <remigijusl@gmail.com> wrote in message
news:gtrq4o$5m8$1@trimpas.omnitel.net...
> Vejoje kaimynu deka atsirado pienes. Dabar su jomis kovoju Fiskaro
> pagalba. Budas efektyvus, bet laiko daug atima :) Manau, kad yra chemija
> su trasomis, taciau brangu, nes aru taip 15. Kaip Jus sprendziate ta
> problema?
>
> Dekui