Gavau toki atsakyma is darbo inspekcijos:
Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Asmenų aptarnavimo ir
teisės taikymo skyriaus specialistai susipažino su Jūsų paklausimu ir
vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos
įstatymo 6 straipsnio 20 punkto suteikta teise konsultuoja darbo
įstatymų vykdymo klausimais.
Valstybinės darbo inspekcijos kompetencijai priskiriama
nelaimingų atsitikimų darbe, profesinių ligų, darbuotojų saugos ir
sveikatos, norminių darbo teisės aktų pažeidimų prevencija ir Lietuvos
Respublikos darbo kodekso, darbuotojų saugą ir sveikatą bei darbo
santykius reglamentuojančių įstatymų ir kitų norminių teisės aktų
kontrolė įmonėse, įstaigose, organizacijose ar kitose organizacinėse
struktūrose, nepaisant jų nuosavybės formos, rūšies, veiklos pobūdžio,
taip pat tais atvejais, kai darbdavys yra fizinis asmuo. Valstybinė
darbo inspekcija nekontroliuoja Civilinio kodekso nuostatų, tarp jų ir
dėl rangos, paslaugų teikimo ir kitų civilinių sutarčių sudarymo tvarkos
ir sąlygų, taip pat verslo liudijimų išdavimo bei darbo pagal juos
tvarkos, todėl pateikiame bendrąsias Darbo kodekso nuostatas dėl darbo
sutarčių sudarymo tvarkos, kai darbdavys yra fizinis asmuo.
Darbdavio fizinio asmens darbo teises ir pareigas numato Darbo
kodekso 14 straipsnis „Darbdavių teisnumas ir veiksnumas“ bei 16
straipsnis „Darbdavys“. Darbdavys gali būti įmonė, įstaiga, organizacija
ar kita organizacinė struktūra, nepaisant nuosavybės formos, teisinės
formos, rūšies bei veiklos pobūdžio, turinčios darbinį teisnumą ir
veiksnumą. Darbdavys taip pat gali būti kiekvienas fizinis asmuo.
Darbdavio (fizinio asmens) teisnumą ir veiksnumą reglamentuoja Civilinis
kodeksas. Darbuotojas yra fizinis asmuo, pagal Darbo kodekso 13
straipsnį „Fizinių asmenų darbinis teisnumas ir veiksnumas“ turintis
darbinį teisnumą ir veiksnumą (galėjimas savo veiksmais įgyti darbo
teises ir sukurti pareigas atsiranda asmeniui, sukakusiam šešiolika
metų), dirbantis pagal darbo sutartį už atlyginimą.
Kiekvieno asmens santykių įforminimo klausimas turi būti
sprendžiamas priklausomai nuo jo atliekamų darbų pobūdžio. Šiuo atveju
reikėtų vadovautis kriterijais, kurių pagrindu darbo sutartis atskiriama
nuo civilinių sutarčių, kaip pvz., rangos, autorinių, paslaugų teikimo
ir pan. Pirmiausia reikėtų įvertinti kokia apimtimi paslaugų tiekėjo
atliekamas darbas yra įmonės veiklos dalis, ar įmonė nustato darbo laiko
trukmę ir kitas darbo sąlygas; kokia apimtimi paslaugų gavėjas vykdo
paslaugas teikiančio darbuotojo kontrolę jo atliekamam darbui, tarp jų
darbo drausmės kontrolę, ar įmonė paslaugų teikėjui suteikia įrengimus,
mašinas, būtinas atitinkamo darbo atlikimui ir kokia apimtimi; ar darbai
yra vykdomi reguliariai (pastoviai); ar įmonė periodiškai išmoka
paslaugų teikėjui priklausantį atlyginimą; ar jis nustatomas pagal iš
anksto sutartus kriterijus; ar paslaugas teikiantis darbuotojas gali
gauti pelno, ir ar jis rizikuoja patirti su savo darbu susijusius
nuostolius; ar paslaugas teikiantis asmuo dirba vienai įmonei – paslaugų
gavėjui; ar įmonė teikia darbuotojui profesinio pasirengimo paslaugas;
ir kita.
Darbo kodekso 93 straipsnyje „Darbo sutarties sąvoka“ yra
nurodyti trys darbo sutarties požymiai: specifinis darbo sutarties
dalykas: darbo sutartimi susitariama dėl tam tikros darbo funkcijos
atlikimo, tai yra dėl tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos
darbo; asmuo, jeigu jis yra darbo teisiniuose santykiuose, privalo
paklusti darbovietėje nustatytai darbo tvarkai; darbdavys įsipareigoja
suteikti darbuotojui darbo sutartyje numatytą darbą, mokėti sulygtą
darbo užmokestį ir užtikrinti darbo sąlygas, nustatytas darbo
įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose, kolektyvinėje sutartyje
ir šalių susitarimu. Vadovaujantis šiomis nuostatomis teigtina, kad
darbo sutartimi turi būti įforminami tik tokie santykiai, kurie atitinka
visus šiame straipsnyje išvardintus požymius. Jeigu tarp santykio
dalyvių nerastume bent vieno iš nurodytų darbo sutarties požymių,
reikštų, kad tarp tų subjektų atsirado kokie nors kiti, bet ne darbo
teisiniai santykiai. Su visais samdomais darbuotojais, tarp jų ir
atliekančiais tam tikras pareigas ar dirbančiais pas fizinį asmenį
(darbdavį), turėtų būti sudarytos darbo sutartys, vadovaujantis Darbo
kodekso 93 straipsnio „Darbo sutarties sąvoka“, 95 straipsnio „Darbo
sutarties sąlygos“ ir 99 straipsnio „Darbo sutarties sudarymas“
nuostatomis.
Darbo sutartis yra laikoma sudaryta, kai šalys (darbdavys ir
darbuotojas) susitarė dėl darbo sutarties sąlygų, nustatytų Darbo
kodekso 95 straipsnyje „Darbo sutarties sąlygos“ (darbuotojo
darbovietės, darbo funkcijų, darbo apmokėjimo bei kitų darbo sutarties
sąlygų, jeigu įstatymai, kiti norminiai teisės aktai arba kolektyvinė
sutartis nedraudžia jas nustatyti (išbandymo, profesijų jungimo ir kt.).
Darbo kodekso 99 straipsnyje nustatyta, kad darbo sutartis turi būti
sudaroma raštu pagal pavyzdinę formą. Rašytinė darbo sutartis sudaroma
dviem egzemplioriais. Darbo sutartį pasirašo darbdavys arba jo įgaliotas
asmuo ir darbuotojas. Vienas pasirašytas darbo sutarties egzempliorius
įteikiamas darbuotojui, kitas lieka darbdaviui. Darbo sutartis tą pačią
dieną įregistruojama darbo sutarčių registravimo žurnale. Toks žurnalas
neprivalomas, jei darbdavys yra fizinis asmuo, samdantis tris ir mažiau
darbuotojų. Ne vėliau kaip prieš darbo pradžią kartu su antruoju darbo
sutarties egzemplioriumi darbdavys įteikia darbuotojui pastarojo
tapatybę patvirtinantį dokumentą (darbo pažymėjimą). Darbdavys
užtikrina, kad darbuotojui būtų leidžiama dirbti tik pasirašius darbo
sutartį, įteikus jam antrą darbo sutarties egzempliorių ir išdavus jo
tapatybę patvirtinanti dokumentą. Už tinkamą darbo sutarties sudarymą
yra atsakingas darbdavys.
Sudarydamas darbo sutartį, darbdavys privalo pasirašytinai
supažindinti priimamą dirbti asmenį su jo būsimo darbo sąlygomis,
kolektyvine sutartimi, darbo tvarkos taisyklėmis, kitais darbovietėje
galiojančiais aktais, reglamentuojančiais jo darbą. Darbuotojas privalo
pradėti dirbti kitą po darbo sutarties sudarymo dieną, jeigu šalys
nesutarė kitaip. Darbdavys taip pat privalo pareikalauti, kad
priimamasis dirbti pateiktų asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą ir
valstybinio socialinio draudimo pažymėjimą. Jeigu darbo įstatymai sieja
priėmimą į darbą su tam tikru išsimokslinimu ar profesiniu pasirengimu,
sveikatos būkle, darbdavys privalo pareikalauti ir šias aplinkybe
patvirtinančius dokumentus. Darbdavys turi teisę pareikalauti ir kitų
įstatymų nustatytų dokumentų. Taigi, priimant asmenis į darbą, kai
darbdavys yra fizinis asmuo, prašome vadovautis minėtomis bei kitomis
Darbo kodekso nuostatomis.
Taip pat paaiškiname, kad verslo liudijimų išdavimo gyventojams
tvarką, sąlygas, individualios veiklos, kuria gali būti verčiamasi
turint verslo liudijimą, rūšis reglamentuoja Lietuvos Respublikos
Vyriausybės 2002 m. lapkričio 19 d. nutarimu Nr. 1797 patvirtinta
„Verslo liudijimų išdavimo gyventojams tvarka“. Verslo liudijimus
išduoda apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos miesto (rajono)
skyrius, kurio teritorijoje gyventojas turi nuolatinę gyvenamąją vietą.
Nuolatiniam Lietuvos gyventojui verslo liudijimus išduoda apskrities
valstybinės mokesčių inspekcijos miesto (rajono) skyrius, kurios
teritorijoje jis gyvena, jeigu gyvenamosios vietos Lietuvoje nėra, - tos
apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos miesto (rajono) skyrius,
kurio teritorijoje bus vykdoma veikla. Šiame nutarime įtvirtinti
individualios veiklos, kuria gali būti verčiamasi turint verslo
liudijimą, rūšys bei šios veiklos apribojimai. Pažymėtina, kad verslo
liudijimus įsigiję asmenys negali teikti įmonėms tokių paslaugų, kurios
yra viena iš jų veiklos rūšių, nes minėto Vyriausybės nutarimo nuostatos
tokios teisės jiems nesuteikia.
Valstybinė darbo inspekcija pagal jos veiklą reglamentuojančių
norminių teisės aktų nuostatas nekontroliuoja minėto Vyriausybės
nutarimo nuostatų, todėl dėl individualios veiklos pagal verslo
liudijimus prašome kreiptis į Valstybinės mokesčių inspekcijos skyrius.
Asmenų aptarnavimo ir teisės taikymo skyriaus specialistų
nuomonė teismams neprivaloma.