Jaunystėj daktaras Basanavičius buvęs didelis valiūkas. Tik pamato mergę, tuoj ir tempiasi į krūmus. 
Ten išsitraukia brošiūrą ir skaito lietuviškai.
Po kurio laiko tam krašte moterims gimė daug patriotų bei savanorių. Susidarė prielaidos Lietuvos 
valstybei atsirasti.
2
Lietuvos valstybėj ant kalno stūksoję murai, o pro tuos mūrus vis lietuviai jodavę. Sykį prijoję 
kažkokį dvarą, o tam dvare gyvenusi ragana su dukterim. Lietuviams lyg ir nereikėję raganos, jie 
norėję dukters kažko paklaust, būk tai kažkokį vainiką nešę... O ta pravėrusi langą ir sušukusi: 
„Man motulė draudžia su jumis kalbėt. Aš esu padori mergina ir darau, kas prisakyta". Užvėrusi langą 
ir vėl atsigulusi. O tie lietuviai rėkaudami kitur nujoję.
Dabar dažnai apie tai dainuojama. O kas, tiesą sakant, įvyko? Nieko!
Deja, tai jau tampa tradicija.

3

Pastebėjau, kad lietuvis, išėjęs miškan, pasijunta geriau nei mieste. Taip yra dėl to, kad miške 
daug šakų, ir ant kiekvienos gali pasikart.

Svaiginamas neribotų galimybių jausmas!

4

Atkreipiau dėmesį, kad lietuviai visai nepanašūs į medžius, ir nuolatinės jų pastangos lygintis su 
beržais, ąžuolais ar liepomis tik paliudija lietuvių, kaip atskiros rūšies, menkavertiškumą. 
Nesuklysiu pasakęs, jog lietuvis yra pradinėj vystymosi stadijoj, tad jam kalbėt apie gyvenimo 
gerėjimą dar anksti.

Daugelis lietuvių mėgsta girtis: „Aš turiu šaknis!" O iš tikrųjų turi tik šikną ir nuolat gadina 
gyvenimą savo artimui. Ar galim įsivaizduot ąžuolą, žengiantį Europon? Ogi lietuvis yra gan mobilus 
ir sugeba sparčiai bei savarankiškai judėt ne tik po didžiąsias pasaulio prekyvietes, bet ir po 
nelabai erdvią kito lietuvio piniginę.

Tačiau dalis lietuvių turi sėdynę ir didesnę gyvenimo dalį praleidžia ramiai sėdėdami valdžioje. Tai 
aukštesnioji lietuviškumo pakopa. Šie jau tikrai turi šiokias tokias šaknis, kurias beregint 
suleidžia į kiekvieną minkštesnę kėdę. Gyvent be kėdės jie negali: atplėšus kėdę, sėdynėj esančios 
jų smegenys žūsta per keturias paras. Kad to neatsitiktų, nuolat steigiamos naujos partijos bei 
komisijos, plečiamas valdžios aparatas.

Bene devyniasdešimtaisiais - tiriant lietuvio būdą - atliktas eksperimentas: dalis lietuvių stačiai 
iš runkelių vagos buvo perkelti į Seimą, iš Seimo į Europą, iš Europos į Lukiškes ir t. t. 
Pastebėta, kad pakliuvęs svetimon terpėn lietuvis ne tik nežūva, o kaipmat ima kurt naujas frakcijas.

Iš kur tiek jėgų?

Šis klausimas ilgai buvo mįslė, ir tik visai neseniai Lukiškių laboratorijos mokslininkams pavyko 
atskleist paslaptį. Bandomąjį egzempliorių A. B. jie patalpino į specialų mėgintuvėlį su grotomis, 
iš kurio buvo išsiurbtas laisvas oras ir švietė Iljičiaus lemputė. A. B. tapo neramus, ėmė kraipyt 
ūsus ir šniukštinėt po kertes. Mokslininkai įmetė mėgintuvėlin saują žalių kupiūrų. A. B. krito 
aukštielninkas ir gailiai rėkdamas ėmė kratyt kojeles. Abejonių neliko: lietuviui draugų nereikia, 
jis nori priešo. Tada mokslininkai išjungė lemputę ir įleido mėgintuvėlin nedidelį kiekį dujų iš 
posėdžių salės. A. B. tučtuojau ėmė suktis sūkuriu ir iš to sūkurio ūmai iškilo gunktelėjusio 
akiniuoto barzdočiaus siluetas. A. B. atkuto, tapo linksmas ir agresyvus, o išsipūtė net keturgubai. 
Sukrėsti mokslininkai suvokė, jog lietuvis minta priešo energija, o, neradęs natūralaus priešo, 
sugeba susikurt priešą pats, kone iš nieko. Tam pakanka šešėlio ir vėjo gūsio.

Tad kai lietuvis sako: „Suleidau šaknis", jis tik suleidžia nagus tau į gerklę ar į kišenę .
Juozas Erlickas