"...Aš bandysiu įrodyti, kad Kaunas yra Viskas.
Mat, kartais susidaro įspūdis, kad patys kauniečiai to nesuvokia ir savo 
miestą net lygina su Vilnium. Bet jei Vilnius būtų kaip Kaunas, tai ir 
Nemunas tekėtų pro Vilnių!
Pagal Viešpaties planą prie tokios upės kaip Vilnelė galėjo atsirasti tik 
Babtai.


Koks gi save gerbiantis miestas stengtųsi atsirasti kuo toliau nuo jūros ir 
kuo arčiau Baltarusijos? Anuomet net padorūs gyvuliai vengė būsimo Vilniaus 
apylinkių. Kur daugiau galėjai išgirsti staugiant tokį išsigimėlį kaip 
Geležinis vilkas?

Kodėl būtent Vilniuj įsikūrė Lietuvos Seimas, Vyriausybė ir net Vilniaus 
savivaldybė? Todėl, kad piktoji dvasia ieško sau vietų, kur tamsiau.

Kaune greitai gautų galą. Ir net patys vilniečiai taip nepasitiki 
vilniečiais, kad įrengė jiems 100 km ilgio bandomąjį kliūčių ruožą. Ir tik 
pasiekęs Kauną, ten apvalęs bei sustiprinęs dvasią, vilnietis įgyja teisę 
padidinti greitį iki 130 km/h.  Štai kaunietis gali iš karto tokiu greičiu 
pajudėti į Vakarus.

Vilnietį, artėjantį prie Kauno, įspėja specialus ženklas: "Pravieniškės - 6 
km." Vilnietis sudreba ir prisisega saugos diržus.

Kaunietis gi niekur Vilniaus prieigose nepamatys analogiško ženklo: 
"Lukiškės - 6 km." Nes kauniečio nepagąsdinsi. Kaunietis pats autoritetas.

Vilniečiui suteikta galimybė pravažiuoti Kauną pakraščiu, jo beveik 
nepastebėjus ir neįsibaisinus. Tik įsivaizduokim, kas būtų, jei vilniečiui 
tektų kirsti Kauno centrą! Jis nutrokštų kamščiuose ir amžiams liktų klajoti 
ainių Senamiesčio gatvelių labirintuose.

Yra nuomonė: kada nors Vilnius ir Kaunas susijungs ir taps Dipoliu. Atseit 
dvi galvos geriau kaip viena. Aišku, taip galėjo Sugalvoti tik tas, kris 
išvis be galvos.

Kita vertus, kaunietis nenori vilniečio nė akyse regėt. Todėl ir nutiestas 
aplinkkelis, greitkelis... Atseit varykit jūs, vilniečiai, kuo greičiau prie 
jūros ir girdykit ten savo žirgus. Mat Vilniaus apylinkių gyventojai dar nuo 
Vytauto laikų garsėjo išskirtiniu kvailumu ir jodavo žirgų girdyt net prie 
Juodmarių. Neteko girdėt, kad taip elgtųsi bent vienas kaunietis. Betgi 
vilnietis įsitikinęs: kuo vanduo sūresnis, tuo žirgui skaniau. Užtat 
aplinkui Vilnių žirgų berasi tik rezervatuose, kur laikomasi griežtos 
abstinencijos: nė gramo druskos.

Vilniečiui nuo Kauno atsiveria plačiausios perspektyvos. Nori - brauki 
Marijampolėn, nori - į Kėdainius, Raseinius, Šiaulius ir Vakarus... O gali 
net į Mėmelį, iš kur jau Amerika ranka pasiekiama...

O pabandykim įsivaizduoti, kad neatsargus kaunietis keliavo, keliavo... Ir 
atsidūrė Vilniuj. Aišku, jam čia nėr ko būt. Bet šaunusis nuotykių 
ieškotojas atgal dar nenori grįžt. Jis, kaip ir visi kauniečiai, veržiasi į 
priekį. Tačiau kur yra Vilniaus priekis? Brėžiame tiesiąją nuo Kauno per 
Vilnių ir tolyn... Kurgi mūsų šaunuolis nukeliaus? Į Šumską, Astraviecą ir 
Ašmiany... O ką ten sveikam žmogui veikt?

Maironis andai rašė: "Kada tik keliu važiavau pro Trakus, man verkė iš 
Skausmo širdis..." O Vilniaus senelis nė nepasiekdavo, nes pro ašaras kelio 
nebeįstengdavo rast. Tokį tat įspūdį šviesiam žmogui darė tamsus Vilniaus 
kraštas.

Užtat ir sakau: Kaunas yra visų kelių pradžia. O Vilnius - vienintelis kelio 
galas."

J. Erlickas