> Visuomet buvo biurokratai, kurie paskir(sty)davo lėšas ir buvo atsakingi > už pirkimą/tiekimą/aprūpinimą. Tai jie niekur ir nedingo. Tik pas mus jie rūpinosi kažkokias bendrais dalykais, kurie manęs nelabai domina. Pirkimus iš savo projektų lėšų visuomet darydavo patys jų vykdytojai, taip yra ir dabar. > Kad ir apie tiesioginį/skyriaus viršininką. Jam apie viršesniųjų pirkimų > (ir jų organizavimo) preferencijas buvo į ausį pakuždėta ir visi > žino(jo) pirkimų tvarką (kanceliarinės iš tiekėjo x, eksploatacinės iš > tiekėjo y ir t.t.). Na, geriausiu atveju paburiant apie gerą kainą ir > bendradarbiavimą, dirbimą su jais, tačiau pats supranti kuo tai kvepia > (ne tas žodis kvepia, o atviru tekstu — YRA). Gali taip pat pažiūrėti iš > verslo pusės. Kodėl aš turėčiau pirkti tavo prekę, - slidžiai klausia > biurokratas/sprendžiantysis x? - Mes perkam iš Antano... > Duosi kyšį arba negausi valstybinių užsakymų. Jokių kainos ir kitų > kriterijų (biurokratui bemaž nusispjauti, kokia gera ar kiek pigesnė > tavo siūloma prekė) ir veikiančių, griežtų procedūrų, kaip į juos > lygiuotis juk nėra... > Dar vienas neigiamas aspektas, kad taip atsiranda „nepakeičiamos“ prekės > ir tiekėjai (mes visada pirkome tik prekę x iš puikaus tiekėjo y), > kurios neva neturi alternatyvų, nors iš tikrųjų yra pakeičiamos ir > neretai daug pigesnės, nors kokybiškos. Taip vienas uab'as „sėdi ant > arterijos“ ir slopina/riboja konkurenciją rinkoje. Arba „staiga ir > netikėtai“ (tuo tikslu įkuriamas tų pačių valdančiųjų/biurokratų > iniciatyva) atsiranda uab'as, kuris pasiūlo būtent ieškomų prekių, kurių > niekas kitas nesiūlo. > Pinigų švaistymo/grobstymo schemas ir betvarkės trūkumus galima vardinti > ir vardinti... Pas mus nieko panašaus nebuvo, gal kad organizacija mažesnė, gal tvarka geresnė. Pas mus valdžia išrenkama iš tų pačių specialistų, o aptarnaujantis personalas daro tai, kas jam priklauso, ir nieko per daug nesprendžia. Kažkokių didelių bendrų lėšų niekada nebuvo, yra atsakingi už savo dalis. Gal ten ūkio skyriaus viršininkas pirkdamas kokias elektros lemputes, cementą ar linoleumą ką nors ir nusuka, bet valdžia ir darbuotojai linkę taupyti pinigus kad jų nepritrūktų ir galai susieitų, tad kažką stambesnio greitai kas nors pastebėtų ir su tokiu veikėju būtų rimtas pokalbis. Kitą vertus ir pasirašius sutartis pagal tą įstatymą, niekas netrukdo susitarti su kokiu vadybininkėliu - juk daugumoje sutarčių nei konkrečios prekės, nei jų kainos nenurodytos. Išvada - reikia spręsti problemas ten ir tas, kur jos yra, o ne ten ir tas, kur jų nėra. Vagis, aišku, reikia kišti į kalėjimą, kad toliau nevogtų, bet susodinti visus žmonės į kalėjimą, nes galbūt tarp jų yra potencialių vagių - ne išeitis.