Toliau 85 psl. Brazaitis rašo: Kiekvienos idėjos nelaimė, kad jos vykdyme neišlaikomas saikas. Ir nacionalizmas buvo pertemtas. Fašizme ir nacionalsocializme savos tautos garbinimas buvo pavirtęs niekinimu kitų tautų ir iš savosios tautos tik vieno asmens garbinimu. Faktiškai čia tikrai buvo garbinama ne savo tauta, bet tik valdantieji asmebys, ir valia vykdoma ne tautos, bet tik tų kelių ar vieno. Vardan jų valios buvo paaukotas tos pačios tautos žmogus, bei paaukotos kitos tautos (imperialistiniai Italijos ir Vokietijos karai) Tik kadangi šios rūšies rasistinė partija buvo pasivadinusi nacional socializmu, tai ir niekuo dėtas nacionalizmas, arba tautiškumas, gavo nemalonaus prieskonio, panašiai kaip šiandien ir demokratijos vardas rytiečių ir jų satelitų lūpose skamba demokratijos išniekinimo gaida. Dėl tokio nacionalizmo išniekinimo po Antro pasaulinio k. nacionalizmas ir virto tokis nepopuliarus, ptrštais badomas, nors tai ir tėra tik nesusipratimo vaisius. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19948