Kodėl reikia rašyti apie nykumą, apie slegiantį, kartais kvailą,
gyvenimą? Nes nykuma turi emocinį poveikį, jėgos krūvį: ir autorei,
ir skaitytojams. Ir nykumoje yra jėga. Slėgimo jėga. Vadinasi, ir
poveikio skaitytojams jėga. Bet... Bet autorė, rašydama ne vieną dieną
tokį tekstą, skandino savo šviesią sielą į nykumą, į tamsą, ir,
neduok Die, budino vėžines, mirties, ląsteles. Ir skaitytojai per tokį
poveikį įžengia į tamsą, vienas kitas savyje budina vėžines
ląsteles... Mirtis yra mumyse, tik nepabudinta. Kol yra Šviesa, tol
nemirsime. Ir kol Dievo duota... Nereikia gausinti tamsos ir nykumos.
Rašytojas turėtų rašyti iš gyvastingumo ir dovanoti skaitytojams
gyvenimo gyvastingumą. Tai, kas gyvastinga, daug stipriau. Nerašyti apie
negeroves?.. Ne, bet reikia mokėti, reikia pačiam būti mačiusiam ir
jautusiam tą crazy girtavimo nuotaiką... Ir įžvelgti ne nykumą, o
gyvastingumą. Visiškai crazy nuotaiką. O tai neduota padorioms moterims,
kurios kukliai išgeria dvi taures vyno... Ir tarnyba - namai, tarnyba -
namai.. ir gal kiek depresūcha...  Nereikia pasauliui dovanoti tamsos, jos
ir taip užtenka. Jei rašytojas nesugeba būti gyvastingas - vadinasi,
jam, tarnautojui, trūksta nesuvokiamos, labai spalvingos gyvenimo
patirties. 

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19823